Nesenai dingę asmenys Daugiau
41 m. (Alytus)
86 m. (Kaunas)
Mažeikiai (52 m. )
80 m. (Klaipoeda)
72 m. (Latvija)
Ieškote artimo?
Gal jūsų kas nors ieško?
Anketos įvedimas LT
Заявка на поиск RU
Enter an inquiry EN
Mūsų partneriai
vakarai.us
Istorijos
2019 m. Gegužės 22 d.

Gegužės 24 d. 18.30 val. "Nacionalinė paieškų tarnyba"

 

2019 metų gegužės 24 d.

  1. Marita Balciunas Heberling (JAV) ieško artimųjų.

  2. Aloyzas Lygnugaris ieško kariuomenės draugų.

  3. Andžela Užusienienė ieško artimųjų.

  4. Andrejus Kazragys ieško artimųjų.

 

Amerikos lietuvė Marita, kad ir gimusi už Atlanto, nuo mažumės daug girdėjo apie savo senelių gimtinę, apie Lietuvą. Tad, kai tik atsirado galimybė, patraukė būtent čionai, kad apsižvalgytų ir pažintų protėvių kraštą.

Šį pavasarį Marita atvyko į Lietuvą jau penktą kartą. Ne tik todėl, kad pamilo mūsų šalį, bet ir turėdama kitą tikslą – surasti savo senelio, Motiejaus Balčiūno, gimusio 1886-aisiais Kalvarijoje, artimuosius.

Ilgai paieškoms tų, kurie jam svarbūs, kaupėsi Gargždų gyventojas ponas Aloyzas. Kas kartą žiūrėdamas mūsų laidas ir girdėdamas raginimus neatidėlioti paieškų rytdienai, Aloyzas mintimis nuklysdavo į daugiau nei penkiasdešimties metų senumo įvykius, kuomet jis, jaunas vaikinukas kartu su kitais šauktiniais iš Lietuvos leido dienas Vakarų Sibire, Omske. Gausybė pavardžių ir vardų sukosi jo galvoje, o širdį spaudė ilgesys – kad taip bent kurį iš buvusių likimo draugų sutikus.

Nuo paieškų skelbimo prasidėjo ir kita šio vakaro istorija. Viso labo prieš mėnesį pasakojome apie moterį, kuri nepaisant gausios savo pačios šeimynos, ilgus metus nepažinojo nei vieno mamos ar tėčio giminaičio, nepažinojo savo tetų, dėdžių, pusseserių, pusbrolių ir net neįsivaizdavo, kur turėtų jų ieškoti.

Tąsyk po Andželos, toks šios moters vardas, skelbimo, raginome atsiliepti tuos, kuriems jos papasakota istorija, jos paminėti vardai ir pavardės galėjo būti žinomi. Ir štai šį vakarą jau turime dėl ko prie šios istorijos sugrįžti.

Laidos pabaigoje – paieškos, kurios susirado mūsų laidą iš Archangelsko miesto. Kadaise Žemaitijos širdyje, Plungės rajone esančiame vienkiemyje gyveno gausi šeima: keturi broliai ir dvi seserys gražia lietuviška Kazragių pavarde.  Ir tikriausiai tuomet, kai daugiau nei prieš penkiasdešimt metų  vieną iš brolių, Albiną, namiškiai išlydėjo į armiją, niekas nemanė, kad daugiau į Lietuvą Albinas nesugrįš.

Ten, tolimajame Rusijos uostamiestyje, Archangelske, atbuvęs privalomąją tarnybą, pamilęs rusaitę Albinas ir pasiliko. Kurį laiką dar susirašinėjo su Lietuvoje likusiais artimaisiais, kelis sykius buvo juos aplankęs. Tačiau šiandien iš to tolimojo Archangelsko mūsų laidą susirado jauniausias Albino sūnus Andrius, ta pačia Kazragio pavarde. Dėl ko? Ir ko Lietuvoje jis ieško?

Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val.

2019 m. Gegužės 9 d.


Gegužės 10 d. LRT TV "Nacionalinė paieškų tarnyba" 18.30 val.

 

Krasnodaras, Kaliningradas, Karelija ir Lietuva. Tokia šio vakaro paieškų geografija. Skirtingi žmonės iš skirtingų Rusijos regionų ieškojo mūsų laidos, čia Lietuvoje. Mūsų šalyje ieškojo savo artimųjų. Su vienais bendravome nuotoliniu būdu, o kiti – kelias paras automobiliu skubėjo pas mus, į Lietuvą, kad papasakotų apie tai, kas jiems svarbu, kas jiems rūpi.


Krasnodaro gyventoja Margarita jau močiutė. Ir kas kartą dalydama savo meilę  anūkėliams, pajaučia apmaudą, kad jai pačiai niekada neteko to pajusti, neteko patirti močiutės meilės, močutės šilumos.


Ilgus metus Margarita nieko nežinojo apie savo mamos praeitį. O po jos mirtes, aptiko visą šūsnį dokumentų, liudijančių, kad mama veržėsi į Lietuvą, pas savus. O gal net čionai lankėsi. Tik niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo savo dukroms, nesidalijo prisiminimais. Ką slėpė Margaritos mama? Kokius skausmingus prisiminimus stengėsi užgniaužti? Nuo ko saugojo savo šeimą?


O štai Kaliningrade, vos už šimto kilometrų nuo Lietuvos, gyvenanti Tamara visą laiką žinojo, kad Lietuvoje gyvena jos tėvas. Maža to, žinojo net tikslų adresą ir panorėjusi galėjo nesunkiai jį rasti. Tačiau nutiko taip, kad savo tėvo ji nematė štai jau 65-erius metus. 65-erius metus nežino, kaip susiklostė jo likimas?


Ir jei ne Tamaros dukra Marija, kuriai žiauriai parūpo pažinti senelį, vargu ar šiandien  būtume galėję nudžiuginti ir tiesiog priblokšti vieną šeimą Tauragėje. Žmones, kuriems mūsų atvežta žinia driokstelėjo lyg griaustinis giedrą vasaros dieną.


Na o šio vakaro laidos pabaigoje dar viena graži ir jautri istorija apie dar vieną likimo išblaškytą šeimą. Kadaise Lietuvoje gyveno trys seserys: Ieva, Birutė ir Ona. Suaugusios ir palikusios gimtąjį lizdą, kiekviena iš jų kūrė savo šeimas ir savo gyvenimus taip, kaip gebėjo. Tačiau niekada viena kitos nepamiršo. Nei nuotolis, nei svečios šalys nekliudė joms bendrauti. Ne tik tarpusavy, bet ir šeimomis.


Paskutinį kartą iš Karelijos, kurioje gyveno, pas seseris į Lietuvą vidurinioji sesuo Birutė, buvo atvykusi prieš 35-erius metus. Kartu su abiem savo sūnumis: vyresnėliu Sergejumi ir jaunėliu Petru. Tąsyk Birutės giminės Lietuvoje nė neįtarė, kokia graudi ir liūdna buvo šio jos apsilankymo Lietuvoje tikroji priežastis. Kaip neįtarė ir to, kad savo pusbrolius, savo sūnėnus tąsyk jie matys paskutinį kartą.


Bėgo metai. Vyresnieji iškeliavo Anapilin, o likusieji pametė vieni kitus ir dešimtmečiams atitolo. Kol vieną dieną, prieš gerą pusmetį, sulaukėme laiško iš Karelijos, iš janesniojo Birutės sūnaus Petro. O netrukus, galėjome įsitikinti, tuo, kokios svarbios jam yra artimųjų paieškos. Du kartus jis vyko pas mus, kad ką nors apie juos sužinotų. Pirmas kartas, tąsyk, prieš pusmetį, nebuvo sėkmingas, o štai šį vakarą – jis jau mūsų laidos svečias.


Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val.


 


2019 m. Balandžio 25 d.

 

BALANDŽIO 26 d. 18.30 per LRT TV "Nacionalinė paieškų tarnyba"

Pirmasis šio vakaro prašymas atkeliavo pas mus iš Sakartvelo. Sakartvele gimęs ir suaugęs Iraklis mėnesių mėnesius svajojo ir ruošėsi tam, kad būtų išgirstas Lietuvoje. Maža to, šis energingas jaunuolis net pradėjo mokytis lietuvių kalbos, kad į ieškomus artimuosius galėtų prašnekti prosenelių kalba. Tikėdamasis, kad kam nors Lietuvoje, besidomintiems savo šeimos praeitimi, girdėta istorija ir apie Iraklio promočiūtę Stakvilevičių šeimos Barborą, dvidešimtojo amžiaus pradžioje dėl kažkokių priežasčių išvykusią iš Lietuvos ir atsidūrusią Sakartvele.


O štai Vidmantė nuo mažumės buvo įpratusi, kad tėvo jų šeimoje nėra. Tačiau laikas nuo laiko jis pasirodydavo, aplankydavo dukrą. Dar tada, kai Vidmantė turėjo ir dvi seseris, ir mamą. Tad mintys apie atskirai nuo jų gyvenantį tėvą pernelyg neslėgė. Net tuomet, kai kažkurią dieną tėvas visai dingo.


Bėgo metai, tėvas vis nesirodė, o į Vidmantės, dar tokios jaunos, gyvenimą jau brovėsi skaudžios netektys. Ir štai tuomet žinia apie kažin kur esantį jos tėvą, vis įkyriau ėmė suktis Vidmantės mintyse. Vis labiau degino nežinomybė ir vis kaitriau kurstė norą jį susirasti.


Laidos pabaigoje - dar viena artimųjų paieškų istorija. Sigita dar labai jauna. Jai viso labo 16-ka. Ir vos tik prieš mėnesį artimas žmogus patvirtino Sigitai tai, kas šmėkštelėdavo tik labai miglotuose jos vaizdiniuose – Sigita gimė ne toje šeimoje, kurioje auga.


O jaunystė, kaip žinia, nemoka ir nenori laukti. Sigitai nereikėjo pratintis ir jaukintis minties, kad kažkur galbūt yra jos biologinių artimųjų. Jeigu jų yra, tai reikia tiesiog pulti ir juos susirasti. Su tokia nekantra ji ir kreipėsi į mūsų laidą.


Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val.


 


 


 

BALANDŽIO 26 d. 18.30 "Nacionalinė paieškų tarnyba"

 

2019 m. Balandžio 10 d.

ŠĮ penktadienė, balandžio 12 d. 18.30 per LRT TV "Nacionalinė paieškų tarnyba"

 


Andželą galima pavadinti labai turtinga moterimi. Turi septynis vaikus ir tris anūkus. Turi ir plačią mamos bei tėčio giminę, du brolius. Tačiau nutiko taip, kad šiandien įžengusi į penktą dešimtį, ji nepažįsta nei vieno nei mamos, Stanislavos Janukevič, nei tėčio, Ivano Aniūkščio, giminaičio. Vadinasi nepažįsta savo tetų, dėžių, pusbrolių, pusseserių ir net gerokai už ją vyresnio brolio. 


Kitos istorijos herojė, Eva, daugybę metų velka svetimos kaltės naštą. O teisingiau, kaip pati sako, ne svetimos, bet labai artimo žmogaus gyvenimo būdo ir poelgių pasekmių naštą. Tik ar nuo to lengviau? Tik ar  gali jautrios širdies žmogus numoti ranka į savo artimųjų, savo tėvo likimo valiai paliktą vaiką?


Tad apie slegiamą kaltę, nurytas skriaudas ir ilgametes paieškas to, kuris, kaip išaiškėjo, visus tuos metus gyveno visai čia pat, gal net už gretimo kampo.


O štai paskutinės šio vakaro istorijos dalyvis Justinas apie tai, kad gimė ne toje šeimoje, kurioje augo, sužinojo būdamas dvylikos, dar tik beįžengiąs į paauglystę. Ir tąsyk jo, turinčio mylinčią mamą, močiutę, labai mylimo vaiko galvelėje niekaip netilpo mintis, kad kita, jam nepažįstama moteris, savo vaiką galėtų palikti.


Tąsyk Justinas sužinojo ir tai, kas vis įkyriau ėmė suktis jo mintyse, kas neramino ir vertė smarkiau plakti jo širdį. Tai buvo žinia, kad gimė trečias vaikas šeimoje. Vadinasi, kažkur pasaulyje gyvena, vaikštinėja ta pačia žeme jo niekada nematytos seserys.


Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val.


2019 m. Balandžio 3 d.

Šį penktadienį, balandžio 05 d., 18.30 per LRT TV


Kviečiami atsiliepti Kauno ekonomikos technikumo buvę absolventai, baigę šį technikumą 1979-aisiais. Buvę grupės vadovės Otilijos Jurėnaitės Jauniškienės auklėtiniai, kad po 40-ties metų galėtų susiburti į šių metų gegužę organizuojamą kurso susitikimą.


O štai Elytė atskubėjo pas mus iš Latvijos, kaip darnios, vieningos it kumštis ir gausios šeimos pasiuntinė. Dešimt brolių ir seserų ieško vienintelio brolio, apie kurio likimą nežino nieko. Vienuoliktojo arba teisingiau pirmojo, mamos pavainikio, niekada kartu su jais nesusėdusio prie bendro stalo ir lyg atriekta riekė atskilusio nuo jų šeimos bei nuo jų gyvenimo. Kur jis, Augustinas Varanavičius, gimęs 1965 m. Telšiųrajone Sugaučių kaime, šiandien?


Kitos vakaro istorijos herojė, Aldona, daugybę metų bandė įminti tėvo gimimo ir patekimo į įtėvių šeimą, mįslę. Ypač po tėvo mirties, kai pats tėvas taip ir iškeliavo anapilin nepajėgęs išsiaiškinti savo gyvenimo slėpinių.


Mes taip pat, vis grįždami ir grįždami prie šių paieškų, regis niekaip negalėjome aptikti to, už ko šiose paieškose galėtume užsikabinti. Ir tik visai neseniai po vienos laidos, kurioje dar kartą pasakojome mįslingą Aldonos šeimos istoriją, rodėme jos tėvo kaip didžiausią relikviją išsaugotas nuotraukas,  pajautėme, kad ši sena, karo laikus menanti istorija tarsi įgavo apčiuopiamą, konkretų pavidalą. Sukrečiantį, sunkiai suvokiamą ir visai ne tokį, kokį ilgus metus savo vaizdiniuose kūrė Aldona ir apie kokį niekada nekalbėjo jos amžinatilsį tėvas.


Na o šio vakaro laidos pabaigoje istorija apie nuopolį ir pakilimą, apie klystkelius ir žiaurią suaugusiųjų teisę palikti, įsivaikinti ir išsivaikinti vaikus. Tarsi kokias panaudotas prekes, perduoti juos kitam vartotojui.


Jungtinės Karalystės sostinėje, Londone, jau senokai gyvenantis Dainius, šiandien apie savo vaikystės patirtis, kalba jau regis, be širdgėlos. Susitaikė su tuo, kad jo vaikystėje buvo ne viena tariama, ilgiau ar trumpiau laikina mama. Tik niekada nebuvo tos, tikrosios.


Ir tądien, kai su juo kalbėjomės, Dainius mažų mažiausiai tikėjosi, kad jo artimųjų paieškas pradėjome būtent nuo jos, kadaise jį pagimdžiusios moters, taip ir nesugebėjusios tapti jam tikrąja ir vienintele mama.


2019 m. Kovo 27 d.

Kovo 29 d. , 18.30 :Nacionalinė paieškų tarnyba"


Pirmosios istorijos herojus Romualdas ieško likimo draugų, su kuriais augo Pagėgių vaikų namuose. Būtent jie nuo pat ankstyvos vaikystės tapo Romualdui artimesni už gimines, nes tų, tikrųjų giminių, Romualdas nė nepažįsta. Ir šiandien, dienas leisdamas Smalininkų senjorų namuose,  kaip šviesos blyksnio Romualdas laukia  bent kokio lankytojo, bent kokio artimojo skambučio, nes tos, tikrosios šviesos jo akys jau neregi.


Kitos šio vakaro paieškos susirado mūsų laidą iš Baltarusijos. Ketvirtą dešimtį bebaigiąs Eugenijus ieško Lietuvoje savo tėvo. Jeigu kas prieš dvidešitmt metų pasakytų jam, kad televizijos pagalba teks ieškoti tėvo, ko gero nebūtų patikėjęs. Regis, gerai sutarė, nesipyko ir buvo gana artimi, o štai jau nuūžė dvidešimt metų, kai jiedu vienas apie kitą nieko nežino. Ir tik stebėdamas savo augantį sūnų, gretindamas jo ir jauno tėvo nuotraukas, Eugenijus mato tą patį veidą ir ima jausti vis stiprėjantį ilgesį.


Paskutinė šio vakaro istorija - apie surankiotus ir teberankiojamus brolius bei seseris, tuos, kurie turėjo ir galėjo būti šeima, kartu augti, kartu bręsti, kartu sugrįžti į tėvų namus.


Deja, ilgus metus vieni apie kitus jie žinojo tik iš įrašų asmens bylose. Bylose, kurios kartu su jais keliavo iš vienų vaikų namų į kitus. O ką žinojo tas, kuris nematė jokių įrašų, kuriam niekas niekada nesakė apie kažin kur pasklidusius jo brolius ir seseris, nesakė nė tikrosios jo pavardės. Kurį tegalėjo stebinti keistos nuojautos ir regis niekuo nepagrįsti gandai.


Iki tos dienos, kai išorIniam pasauliui uždaroje jo erdvėje garsiau už bet kokią komandą sugaudė žinia, kad kažkas jo ieško.


2019 m. Kovo 20 d.

PENKTDIENĮ, KOVO 22 D. 18.30 "Nacionalinė paieškų tarnyba"


Australijoje gyvenanti Kristina Baskytė atsiuntė mums senas nuotraukas, kurios Kristinos artimiesiems į Australiją, buvo siųstas iš Lietuvos, iš Joniškio, 1948- aisiais ir 1956-aisiais. Šiose nuotraukose įamžinti Kristinos dėdės Leono Sokolovo vaikai:  Nijolė, Galina ir Žėrutis.


Be abejo, ieškomieji Leono Sokolovo vaikai seniai suaugo ir šiandien jiems turėtų būti jau arti septyniasdešimties, tačiau, gal jie patys ar jų vaikai ir vaikaičiai atpažins save ar savo artimuosius šiose, iš Australijos mums persiųstose, nuotraukose.


Na o daugiau nei prieš mėnesį pasakojome apie tai, kaip į Jonavos rajone esantį Rimkų kaimą atkeliavo laiškas iš Ukrainos. Laiškas buvo adresuotas visiems Rimkų kaimo gyventojams. Jų pagalbos prašė ukrainietis Sergejus Maksimeiko, ieškantis dviejų savo dukterų Tatjanos ir Irinos, gimusių 1987 ir 1988 metais. O šį laišką, matydami begalinį Sergejaus ilgesį ir vienatvę, už Sergejų surašė jo kaimynai. Taip vieno žmogaus kaimynai prašė pagalbos kitų, Lietuvoje, Rimkuose prieš trisdešim metų gyvenusių Sergejaus dukterų kaimynų pagalbos.


Kita vakaro istorija dar kartą patvirtina, kad joks atstumas, joks nuotolis negali sukliudyti pasimatyti su tais, ko iš tiesų ilgiesi, kas iš tiesų rūpi. Antraip argi šių paieškų iniciatorius Valdas taip veržtųsi iš Norvegijos, kurioje senokai gyvena, į Lietuvą? Argi skirtų visą savo trumputės viešnagės Lietuvoje dieną mums? O teisingiau tam, kurio seniai ieško?


Laidos pabaigoje - istorija apie įsisenėjusias paieškas. Prieš mėnesį rodėme ponios Nijolės, seniai, labai seniai ieškančios savo artimųjų, paieškų skelbimą. Daugybę metų Nijolė bandė įminti savo gimimo mįslę, daugybę metų mes vėl ir vėl grįždavome prie jos paieškų. Deja, nei Nijolė, nei mes, nežinojome nieko už ko galėtume užsikabinti. Nežinojome nei jos gimdytojos tikro vardo, nei tikslios pavardės. O ir pačios Nijolės dokumentuose, kaip sakoma, velnias koją nusilaužtų, apytikslė gimimo data, nežinia iš kur atsiradęs tėvo vardas ir brūkšnys prie įrašų apie motiną.


Tikra buvo tik tai, kad Nijolę pagimdžiusi moteris tuo metu, 1948-aisiais, atliko bausmę to meto Kauno vidaus reikalų kalėjime. Ir kaip tad nustebome ir mes, o ką jau kalbėti apie Nijolę, kai pagaliau, po vienos laidos tiršti Nijolės praeities šešėliai ėmė sklaidytis ir mes jau turėjome jai ką papasakoti.


Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val.


2019 m. Kovo 14 d.

 

 KOVO 15 D., PENKTADIENĮ, 18.30 val.

 

Laidos pradžioje - vienos Lietuvoje apsigyvenusios latvės paieškų skelbimas. Daiva – Dacė ieško ilgus metus nematytų brolių: Ilguonio Isaks, gimusio 1971-ųjų rugsėjo 27 d., ir Aivaro Isaks, gimusio 1974-ųjų rugsėjo 3 d. Abu jie yra Ainos Isaks ir Evaldo Virbulio sūnūs, gimę Latvijoje, Dobelės rajone.  Daivos giminėje sklandė kalbos, kad abu broliai žuvę. Tačiau kol niekas to nepatvirtino, kol nematė brolių antkapių, Daiva gina lauk niūrias mintis ir tikisi, kad kas nors padės jai bent ką sužinoti apie ieškomus brolius.

Antroji paieškų dalyvė, Teresė, taip pat ieško brolio. Tačiau apie jį težino tiek, kad brolis gimė 1944-ųjų gegužę. Tuometinėje Kauno Žydų ligoninėje jį pagimdė Teresės mama Ona Skukauskaitė. Kūdikystėje Teresės brolis, pakrikštytas Jonu buvo paliktas Kauno kūdikių namuose. Kur iš jų iškeliavo – tebėra didžiausia mįslė.

Kitos šio vakaro paieškos atsklendė pas mus iš Šiaurės Airijos. Atsklendė kaip pagalbos prašymas, kaip viltis, kad bus išgirstos. O po kurio laiko jau važiavome į gruodo sukaustytų plynių Šiaurės Lietuvos kraštą.

Tačiau nei Airijoje, nei Lietuvoje, nei mūsų tos dienos pašnekovai, nei mes patys dar nežinojome kokią prieštaringą istoriją šįsyk ir vėl mums pametėjo gyvenimas.

Laidos pabaigoje – labai jautri, intriguojanti istorija, kuri susirado mūsų laidą iš Vokietijos.

Kadaise dvi pametinukės sesutės iš Lietuvos buvo įvaikintos į vieną šeimą Vokietijoje. Įtėviai niekada neslėpė nuo mergaičių nei jų kilmės, nei paties įvaikinimo fakto. Ir regis, nei vienai, nei kitai šis žinojimas nekliudė.

Tačiau ilgainiui, augant ir bręstant, naturalūs klausimai, kas aš, iš kur ir kokie tie, mano tikrieji artimieji, vis dažniau nusėsdavo merginų galvoje ir vis dažniau kreipė jų žvilgsnius į Lietuvą. Šitaip jos vieną dieną ir susirado mūsų laidą. Ir nė neįtarė, kad du šaunūs vaikinai, Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, jau seniai galvojo apie jas ir kaip įmanydami stengėsi jas susirasti.

Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val.

 

2019 m. Kovo 14 d.


Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val. 

  

Nėra lengva patikėti tuo, ką papasakojo Danutė. O ir ji pati nėra tikra, kad tai, ką girdėjusi, yra tiesa. Neturi jokių įrodymų, kad 1948-aisias rugpjūčio 7 dieną Biržų ligoninėje gimę dvyniai buvo sukeisti. Kad nežinomos gimdyvės sūnus, motinų susitarimu pateko į Danutės tėvų - Daratos ir Jono Savickų - šeimą. Kad ilgus metus broliu ji vadino biologiškai svetimą žmogų. Kad kažkur kitoje šeimoje suaugo tikroji Danutės sesuo, jos jaunesnės sesers dvynė.  Tokią istoriją ji išgirdo iš giminių ir labai laukia, kad atsirastų žmonių, kurie šią sunkiai suvokiamą istoriją galėtų patvirtinti arba paneigti.

Na o praėjusių metų pabaigoje kartu su Vilkaviškio krašto istoriku Antanu Žilinsku pradėjome narplioti vieną seną pokario istoriją, apie karo metais gana stambų Suvalkijos ūkininką Andrių Gavėną, savo sodyboje Juozūniškės kaime slapsčiusį žydų tautybės žmones. Nė nemanėme, kad prie šios istorijos keliais etapais vis būsime priversti sugrįžti.

Po paskutinio pasakojimo, jau šių metų pradžioje, prašėme atsiliepti tuos, kurie galėtų padėti identifikuoti šį asmenį ir kurie bent jau žinotų tikslią žydų gelbėtojo Andriaus Gavėno gimimo ir mirties datą. To reikėjo tam, kad Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojai galėtų įamžinti šio geradario pavardę, kad pasaulio tautų teisuolių sode šaknis įleistų ir Andriaus Gavėno atminčiai pasodintas medelis.

Ir šį vakarą šį pasakojimą jau pabaigsime. Kadangi tik visai neseniai mums pavyko rasti tai, ko ieškojome.

Laidos pabaigoje – dar viena neįtikėtina istorija. 50 metų vyras Ričardas buvo vadinamas kitu vardu ir kita pavarde, 50 metų manė, kad apie save žino viską. Ir tik visai neseniai, norėdamas išsiimti gimimo liudijimo dublikatą, sužinojo, kad gyveno tarsi kito žmogaus, kitos šeimos gyvenimą, nė nenutuokdamas apie tai, kad tų, tikrųjų, biologinių artimųjų net nepažįsta.

O kai nėrėme į jo artimųjų paieškas, kai ruošėmės pirmajai pažinčiai su jo gimdytoja, pasijautėme lyg leistumės į kažin kokią avantiūrą. Į kelionę be jokių garantijų, be jokio išankstinio scenarijaus, vedini tik jausmais ir pasitikėdami, kaip sakoma, tik Dievu.


 

 

 

 

 


2013 m. Spalio 20 d.

 Laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“ žiūrėkite pirmadienį 19.30 val. per LRT televiziją.

 

Lietinga diena buvo, kai vykome į Telšius, taip, būtent šiame mieste abu gimė, čia užaugo, mokslus baigė –ne tik žemaitiška kalba, bet ir charakteris kraujin įaugo. Ką ir sakyti – genai. Judviejų tėvas irgi žemaitis kietas. Plikom rankom nepaimsi. Kad ir va ta jo jaunystės paslaptis: kiek abudu bandė klausti, kiek teiravos...Ir gudrumu, ir piktumu ėjo – nieko. Nė žodeliu, lyg burną užsisiuvęs. Jei ne netyčia prasitarę giminaičiai, nieko šeimoj ir nežinotų. Iki šiol.

Pasitiko jiedu mus skaičiuodami lietaus lašus ir tikėdami, kad atvykstame ne vieni, o su žinia. Kokia ji –laikėme paslaptyje tas kelias valandas, kol bendravome. Saulius sako buvęs dvidešimties, kai giminaičiai prasitarė apie dar vieną seserį. Nežinojo, ar džiaugtis, ar liūdėt – įdomu buvo.

Tuomet tėtis turbūt nesitikėjo, kad yla iš maišo vis dėlto išlys, bet, deja, žmonės ne daiktai, spintoje nepaslėpsi. Kodėl tiek laiko tylėta? Saulius ir Giedrė vienbalsiai kaltina tėčio uždarą būdą. „Dažniausiai sunku jį prakalbint, nebent jau labai gera nuotaika. Tikras, užkietėjęs žemaitis“, – šypsodamiesi kalbėjo. 

Apie tėtį vaikai atsiliepia vien gražiais žodžiais – teisingas, rūpestingas – šeimos žmogus. Rodos, nors prie širdies dėk. Paslapčių turim visi, todėl nežinodami priežasties, negalime teisti tų, kurie kažkuriuos savo gyvenimo tarpelius slepia, kažką nutyli. Va šįkart tėtis pats nežino, kad Saulius su sese nusprendė kreiptis į mūsų laidą, o juolab, kad joje filmuojasi. Kaip priims šią staigmeną – nežinia. Šios istorijos pabaiga kol kas neaiški niekam...

Jų nepažįstamos sesės, tėčio pirmagimės, vardas Dalia. Tik tiek jie ir težino. Kiek atsimena Saulius, tėtis sakė, kad tai buvo pirmoji jo meilė. O kaip ten iš tikrųjų... Galbūt išskyrė kas ar kiti reikalai rūpėjo, gi dar toks jaunas tada buvo. Skaudu dabar prisimint ir kapstyti šią istoriją, vis tiek žmogus jautė atsakomybę už tai, kad negalėjo padėti. Per visą gyvenimą turbūt ne kartą apmąstė – kažko gailėjos, kažką norėjo pakeist. Ne visiems lemta savo vaikus laikyt ant rankų nuo gimimo ir girdėti jų skambų juoką, o kartais šluostyt skausmo iššauktas ašaras.

Laikas bėga greit ir kuo toliau, tuo labiau, norisi palaikyt ryšius su giminėmis. O čia ne bet kas – sesuo, toks artimas ryšys juos sieja. Ne vien tik smalsumas skatino Saulių ir Giedrę ieškoti sesers, šaukė jų širdys. Septynerius metus jie nesiryžo, todėl dabar nori užpildyti visą tą nenumaldomai greitai prabėgusį laiko tarpą. Sako reikia džiaugtis vieni kitais tol, kol esam. 

Kaip netoli, pasirodo, viskas netoli. Nuo Telšių – pusvalandis kelio. Miestelis, 50 metų saugantis tėvo paslaptį, visai šalia. Čia gyvena Ji, Sauliaus ir Giedrės sesuo Dalia. Išsižadėta, pamesta, niekada neturėjusi savų. Iš nuogirdų žinanti, kad ją užaugino močiutė – mamos mama. Močiutės sveikatai pašlijus, Dalia buvo atvežta į vaikų namus, ten ir praleido savo likusią vaikystės dalį, paauglystę. Ten ir užaugo... Viena, guosdamasi tik savo talentu – muzikalumu. Aplankyti jos niekas taip ir neatvažiavo. 

Gyvenimas ėjo į priekį, Dalia sukūrė savo šeimą, susilaukė vaikų ir dėjo nemažai pastangų, kad susirastų savo mamą, kad vaikams parodyt močiutę galėtų. Visos pastangos veltui – kiek kartų važiavo pas mamą, tiek ji nepripažino turinti dukrą. Todėl, kai pasakėme Daliai, kad jos kažkas ieško, ji buvo įsitikinusi, kad tai tėčio giminės medžio šakelės. Buvo teisi. Privalėjome pasakyti, kas Dalios laukia. Ji šiek tiek nustebo ir, žinoma, pasimetė. Nežinia, ar širdis leis susitikt su šitiek metų tylėjusiais broliu ir seserimi iš tėvo pusės. Ar išdrįs vieni kitiems pažvelgti į akis? Tikiuosi, kad žiūrėdami laidą išvysite visas šias nesuvaidintas emocijas. Kartais nereikia žodžių, kad pajaustume. Jų veidai pasakys viską. 

Laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“ žiūrėkite pirmadienį 19.30 val. per LRT televiziją.

\"\"
2013 m. Rugsėjo 23 d.

Jau šį pirmadienį laidoje matysite

Istorija, parodanti, kad nereikia nuleisti rankų net tada, kai esi toli ir tave nuo artimųjų skiria daugiau nei tūkstantis kilometrų.

 

2012 m. Balandžio 16 d.
Všį "NPT Projektai", jau tryliktą sezoną rengianti TV laidą "Nacionalinė paieškų tarnyba", proginę padėkos laidą "Ačiū, kad esi", įsteigė labdaros fondą "Tebūnie šeima". Fondo tikslas - suteikti kompleksinę pagalbą toms šeimoms, kurios pačios nepajėgios susidoroti su jas užgriuvusiomis problemomis. Kad jų vaikai, vadinasi, visų mūsų ateities žmonės, augtų visaverčiai piliečiai.Jeigu Jums ne tas pats, kokioje visuomenėje augs Jūsų vaikai ir vaikaičiai, kviečiame visus geros valios žmones dalyvauti labdaros fondo"Tebūnie šeima" veikloje. Tik visi kartu, suvokdami bendrystės galią, galite padėti šeimoms išlikti. Būtume labai dėkingi, jeigu galėtumėte naujai įsteigtam fondui"Tebūnie šeima" skirti 2 procentus pajamų mokesčio.Pildant pajamų ir mokesčių deklaracijos formą FR0512, prašome pateikti informaciją: Všį"NPT projektai", įm. kodas 301842036, adresas S.Konarskio g. 49, Vilnius, a/s LT047300010110058415
Jūsų aukų labai reikia negandos ištiktoms šeimoms. Dėkojame už Jūsų gerumą.
Pagarbiai,Palmira Galkontaitė
Fondo steigėja, Všį "NPT projektai" direktorė
2012 m. Vasario 22 d.

TĘSIASI ŽYDROJO KRIŠTOLO KELIONĖ

AČIŪ, KAD ESI Velykų dieną, kai mąstome apie didįjį prisikėlimą, kai pažadiname ir prikeliame savyje tai, ką turime geriausio – speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“.  Tai pusantros valandos gražiausių padėkos istorijų. Nebūtinai už sugrąžintą ar išgelbėtą gyvybę. Galbūt tiesiog už laiku ištartą gerą žodį arba palaikymą, kurio tuo metu labiausiai reikėjo.  Laidos herojams dėkingų žmonių vardu įteikiami specialūs laidos apdovanojimai – žydrasis krištolas su užrašu „Ačiū, kad esi“, skamba gražiausios populiarių atlikėjų dainos. Speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“ bus rengiama jau ketvirtą kartą. Žydrasis laidos krištolas jau aplankė ne vienus namus, ne vieną šeimą. Ne tik Lietuvoje. Kartu su dėkingų žmonių padėka iškeliavo į Gruziją, Peterburgą, Čitą, Ukrainą. Kur ir pas ką keliaus šiais metais?  Skambinkite ir siūlykite, kam Jūs Velykų dieną norėtumėte ištarti : „Ačiū, kad esi!” 
Visų pasiūlymų laukiame telefonu: (+370 ) 686 00099;
npt@npt.lt arba paieska.tarnyba@gmail.com

2011 m. Spalio 12 d.

Prekyboje  jau pasirodė nauja knyga "Atleisk". Autorė Tv laidos "Nacionalinė paieškų tarnyba" vedėja Palmira Galkontaitė.

Knyga „ATLEISK. Pasmerkta populiarumui“ atidengia lietuviškos  televizijos pasaulio uždangą. Suteikia progą skaitytojui tarsi pačiam dalyvauti laidos kūrimo procese,  todėl įdomi net tiems, kurie niekada nebuvo „Atleisk“ laidos žiūrovais.   Iš tiesų netikėta tai, kad šią knygą „atranda“ ir pamėgsta net tie, kurie niekada nežiūrėjo praeityje skandalingos,  viešų išpažinčių pradininke Lietuvoje tapusios  televizijos laidos „Atleisk“. Čia kaip ir kiekvieno akibrokšto atveju: atmeti ir aštriai sukritikuoji tik, kol nežinai.  Dar niekada viešoje erdvėje nebuvo atskleista tiek televizinės „virtuvės“, užkulisinių emocijų. Kai tai, kas suplanuota ištransliuoti, paskutinę akimirką „griūna“.  Juk visada smalsu pasižiūrėti, kas liko už kadro. Neparodyta žiūrovui. Čia kaip patikusio filmo pabaigoje mielai prisimeni įsiminusius fragmentus ir žvilgteri į nepanaudotus kadrus, dublius. Įtampa, nervas, kerinti, nenuspėjama paieškų kasdienybė ir laidos rengėjų moralinės dvejonės bei atsakomybė už viešai ištartą žodį, už parodytos istorijos pasekmes. Už kiekvienos per tiek metų papasakotos dramatiškos ir netikėtos situacijos slypėjo dar dramatiškesnis ir dar labiau netikėtas laidos herojų gyvenimas. Ir visa tai – ne apie ką nors, kažkur... O apie mus. Čia pat esančius.  

2011 m. Kovo 24 d.

Všį "NPT Projektai", jau dvyliktą sezoną rengianti TV laidą "Nacionalinė paieškų tarnyba", proginę padėkos laidą "Ačiū, kad esi", steigia labdaros fondą "Tebūnie šeima". Fondo tikslas - suteikti kompleksinę pagalbą toms šeimoms, kurios pačios nepajėgios susidoroti su jas užgriuvusiomis problemomis. Kad jų vaikai, vadinasi, visų mūsų ateities žmonės, augtų visaverčiai piliečiai.

Jeigu Jums ne tas pats, kokioje visuomenėje augs Jūsų vaikai ir vaikaičiai, kviečiame visus geros valios žmones dalyvauti labdaros fondo "Tebūnie šeima" veikloje. Tik visi kartu, suvokdami bendrystės galią, galite padėti šeimoms išlikti. Būtume labai dėkingi, jeigu galėtumėte naujai steigiamam fondui "Tebūnie šeima" skirti 2 procentus pajamų mokesčio.

Pildant pajamų ir mokesčių deklaracijos formą FR0512, prašome pateikti informaciją: Všį "NPT projektai", įm. kodas 301842036, adresas S.Konarskio g. 49, Vilnius, a/s LT047300010110058415

Jūsų aukų labai reikia negandos ištiktoms šeimoms. Dėkojame už Jūsų gerumą.

Pagarbiai,

Palmira Galkontaitė

Fondo steigėja, Všį "NPT projektai" direktorė

2011 m. Kovo 18 d.

TĘSIASI ŽYDROJO KRIŠTOLO KELIONĖ

AČIŪ, KAD ESI Velykų dieną, kai mąstome apie didįjį prisikėlimą, kai pažadiname ir prikeliame savyje tai, ką turime geriausio – speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“.  Tai pusantros valandos gražiausių padėkos istorijų. Nebūtinai už sugrąžintą ar išgelbėtą gyvybę. Galbūt tiesiog už laiku ištartą gerą žodį arba palaikymą, kurio tuo metu labiausiai reikėjo.  Laidos herojams dėkingų žmonių vardu įteikiami specialūs laidos apdovanojimai – žydrasis krištolas su užrašu „Ačiū, kad esi“, skamba gražiausios populiarių atlikėjų dainos. Speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“ bus rengiama jau trečią kartą. Žydrasis laidos krištolas jau aplankė ne vienus namus, ne vieną šeimą. Ne tik Lietuvoje. Kartu su dėkingų žmonių padėka iškeliavo į Gruziją, Peterburgą, Čitą, Ukrainą. Kur ir pas ką keliaus šiais metais?  Skambinkite ir siūlykite, kam Jūs Velykų dieną norėtumėte ištarti : „Ačiū, kad esi!” 

Visų pasiūlymų laukiame telefonu: (+370 ) 686 00099; npt@npt.lt arba paieska.tarnyba@gmail.com

 

 

2011 m. Vasario 14 d.

ŠĮ ANTRADIENĮ ŽIŪRĖKITE

Liūdnoka laidos rengėjams pasirodė istorija, kurią pasakosime antradienio vakarą.

 

Mirus motinai keturi nepilnamečiai vaikai liko be maitintojos, priversti pasikliauti likimo valia ir kas kaip įstengė išlikti. Vyriausiajam tuo metu buvo šešiolika, o jauniausiajai – viso labo dveji. Kai vaikų priežiūros sergėtojai atvyko išsivežti našlaičių į globos įstaigą, vyresnieji spėjo pasprukti. Namuose verksnojo tik mažiausioji jų sesutė Teresėlė. Mergytė buvo išvežta į Vilniaus kūdikių namus.

 

Kai po kurio laiko vyresnysis brolis su seserimi, ieškodami mažosios, apsilankė kūdikių namuose, jiems buvo pasakyta, kad mergaitės juose nėra. „Ir daugiau neieškokite,- it nukirto viena auklytė.- Mergaitė įdukrinta. Nuo šiol ji turi kitą šeimą.“

 

Visa tai įvyko daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Penkiasdešimt metų Teresė, vadinama kitu vardu ir kita pavarde, gyveno nenutuokdama, jog ne taip jau toli nuo jos gyvena du jos broliai ir sesuo. Nenumanydama, kokius sudėtingus išbandymus kiekvienam iš jų lemta įveikti, stengiantis išgyventi. Neįtardama, jog vyriausiasis brolis būtent jos vardu pavadino savo dukrelę, kad amžiams užmerkė akis, šnabždėdamas priesaką likusiems – būtinai ją susirasti.

 

Ilgesys, nepatiklumas, tramdomi jausmai, išgirdus žinią, kuri per akmirką apvertė nusistovėjusį gyvenimą aukštyn kojom.

 

2011 m. Sausio 24 d.

Nacionalinė paieškų tarnyba.

Sausio 25 d. 21.15

Nacionalinė paieškų tarnyba klaus: Ar verta padėti žmogui, kuris pats kaltas dėl savo nuosmūkio?

Apie tai mąstėme tada, kai iš Rusijos, Ostankino televizijos laidos „Ždi menia“ rengėjų sulaukėme prašymo padėti vienam Lietuvos piliečiui sugrįžti į gimtinę.

 

Viso labo prieš dvidešimt metų Jurijus turėjo viską, ko gali norėti žmogus: namus, šeimą, žmoną, dukrytę, darbą. Buvo vertinamas ir gerbiamas.

 

Prieš penketą metų svetimoje šalyje Jurijus atsidūrė gatvėje. Be savo stogo, be pajamų, be dokumentų. O šiandien – ir be sveikatos. Sunkiai įstengiantis judėti, sėdėti...

 

Lietuvoje reikėjo surasti Jurijaus artimuosius. Ne tam, kad lyg naštą užkrautume jiems atsakomybę už žmogų, kuris kažkada, stiprus ir sveikas, pats nuo jų nusigręžė. Jurijaus artimųjų reikėjo tam, kad šie patvirtintų jo tapatybę. Nes tik tada Lietuvos Generalinio konsulato St.Peterburge darbuotojai galėjo išduoti Jurijui dokumentus, leidžiančius jam sugrįžti į Lietuvą.

 

Tačiau net ir tada, kai buvo surinkti visi būtini dokumentai, raštai, leidimai, traukiniu artėdami prie Lietuvos, stebėjome susimąsčiusį Jurijų ir galvojome – kas jo laukia Tėvynėje? Ar bus jis čia kam nors reikalingas? Gal ir čia jo laukia toks pats – benamio – likimas?

 

Istorija, priversianti susimąstyti apie gyvenimo sūpuokles.

 
2011 m. Sausio 17 d.

Nepaprastai graži santūrių, stiprių žmonių istorija.

Jau  šį antradienį.

  

Lietuva – Azarbaidžanas – Ukraina – Olandija. Tokia šios istorijos geografija. Tačiau tai tik valstybių pavadinimai, o tarp jų – skausminga meilės, išsiskyrimo, ilgesio ir atgailos drama.

 

Azarbaidžaniečiui Mirzai Ibadovui tebuvo 22-ji, kai jis išvyko iš Lietuvos į Tiumenės statybas. Lietuvoje liko žmona ir du jų mažamečiai sūnūs. Vėliau tikino, jog niekada jų nemetė ir nepamiršo, tiesiog tuomet toks buvo judviejų su lietuvaite Danute sprendimas. Nei vienas, nei kitas tuomet nemanė, jog išsiskiria ne mėnesiui, ne dviem, o ilgiems dešimtmečiams.

Ilgainiui Mirzos į Lietuvą rašyti laiškai ėmė grįžti su prierašu: „Adresatas nerastas“. O Lietuvoje likusi Danutė, užgniaužusi nuoskaudą, stengėsi atsiriboti nuo pašaipių žvilgsnių, smerkiančių replikų ir išsaugoti stiprybę, kurios taip reikėjo judriems judviejų berniukams – Rustamui ir Rosimui.

 

Į Lietuvą Mirza negrįžo. Apsigyveno Ukrainoje. Ten sukūrė kitą šeimą. Tačiau nei Danutės, nei sūnų nepamiršo. Ieškodamas jų, prieš 10 metų Mirza kreipėsi į Rusijos TV laidą „Ždi menia“. Kantriai laukė. O kai neteko vilties sulaukti bent kokio atsakymo, ėmė ieškoti pagalbos Lietuvoje. Šitaip jo laiškas pasiekė mus. „Padėkite man, –  rašė. - Mano sūnūs visada buvo ir tebėra mano širdyje. Ir Dievas mato, kaip sunku man susitaikyti su tuo, jog kažkur jie auga be manęs, galbūt pykdami, nekęsdami ir kupini priešiškumo man, jų tėvui.“

 

Radome pametinukus Mirzos sūnus. Jaunėlį Rosimą – Klaipėdoje, o štai vyresnėlį Rustamą – Olandijoje. Kad ir užauginti patėvio abu jie visuomet žinojo, kieno dėka atsirado šiame pasaulyje. Ne tik todėl, kad tamsus gymis ir neįtikėtinas panašumas į tą, kurį pažinojo tik iš nuotraukų, skyrė juos nuos kitų šeimos narių. Mama niekuomet neslėpė nuo berniukų tiesos. Niekada nėra pasakiusi apie jų tėvą jokio piktesnio žodžio. Negana to, niekam kitam neleisdavo minėti jo piktuoju. „Taip išėjo“, - nutraukdavo bet kokį pokalbį.- Ir niekas dėl to nekaltas.“

 

Sūnūs vis gi manė kitaip. Nebuvo linkę išsyk atleisti tėvui. Ir net tada, kai vieną ankstų rytą Vilniaus autobusų stotyje pasitikome krepšiais, sproginėjančiais nuo lauktuvių, nešiną Mirzą, ne vienoje galvoje dar tvinksėjo nerimas. Ar sugebės Mirzos įkarštis ištirpdyti nuoskaudos ledukus?

Ką nutylėjo Danutė? Apie ką niekada niekam nebuvo prasitarusi? Ir kas tapo taip akivaizdu, kai sužinojo, jog Mirza jų tebeieško?

 
2011 m. Sausio 11 d.

 PRAŠOME ATSILIEPTI

PO 20-ies METŲ, SAUSIO 13 - osios ĮVYKIUS PRISIMINUS

Prieš 20 metų, sausio 13d.,dalyvavau Konarskio g.prie Tv ir Radijo komiteto tos nakties ivykiuose. Teko padeti suzeistam vyrui is Kauno rajono, Petrašiūnų ATI. Jie mane prieme i savo autobusa, nes as begau nuo desantininku. Ten buvo persautas i peti vyras, as bandziau jam padeti, bet i atobusa sulipo desantas ir mus ismete lauk.Liko pas mane jo megztinis, kuri as atidaviau i muzieju. Noreciau suzinoti to zmogaus likima ir gal but sausio 13d.susitikti su juo ir ten buvusiais zmonemis.Dar gal atsilieptu zmogus, kuris ta nakti mane prieme i savo buta ir paskui vaisino mus visus lauke arbata. Pagarbiai Z. Žvalionienė.