Nesenai dingę asmenys Daugiau
80 m. (Klaipoeda)
72 m. (Latvija)
65 m. (Klaipėda)
60 m. (Klaipeda)
88 m. (Kaunas)
Ieškote artimo?
Gal jūsų kas nors ieško?
Anketos įvedimas LT
Заявка на поиск RU
Enter an inquiry EN
Mūsų partneriai
vakarai.us
Istorijos
2013 m. Spalio 20 d.

 Laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“ žiūrėkite pirmadienį 19.30 val. per LRT televiziją.

 

Lietinga diena buvo, kai vykome į Telšius, taip, būtent šiame mieste abu gimė, čia užaugo, mokslus baigė –ne tik žemaitiška kalba, bet ir charakteris kraujin įaugo. Ką ir sakyti – genai. Judviejų tėvas irgi žemaitis kietas. Plikom rankom nepaimsi. Kad ir va ta jo jaunystės paslaptis: kiek abudu bandė klausti, kiek teiravos...Ir gudrumu, ir piktumu ėjo – nieko. Nė žodeliu, lyg burną užsisiuvęs. Jei ne netyčia prasitarę giminaičiai, nieko šeimoj ir nežinotų. Iki šiol.

Pasitiko jiedu mus skaičiuodami lietaus lašus ir tikėdami, kad atvykstame ne vieni, o su žinia. Kokia ji –laikėme paslaptyje tas kelias valandas, kol bendravome. Saulius sako buvęs dvidešimties, kai giminaičiai prasitarė apie dar vieną seserį. Nežinojo, ar džiaugtis, ar liūdėt – įdomu buvo.

Tuomet tėtis turbūt nesitikėjo, kad yla iš maišo vis dėlto išlys, bet, deja, žmonės ne daiktai, spintoje nepaslėpsi. Kodėl tiek laiko tylėta? Saulius ir Giedrė vienbalsiai kaltina tėčio uždarą būdą. „Dažniausiai sunku jį prakalbint, nebent jau labai gera nuotaika. Tikras, užkietėjęs žemaitis“, – šypsodamiesi kalbėjo. 

Apie tėtį vaikai atsiliepia vien gražiais žodžiais – teisingas, rūpestingas – šeimos žmogus. Rodos, nors prie širdies dėk. Paslapčių turim visi, todėl nežinodami priežasties, negalime teisti tų, kurie kažkuriuos savo gyvenimo tarpelius slepia, kažką nutyli. Va šįkart tėtis pats nežino, kad Saulius su sese nusprendė kreiptis į mūsų laidą, o juolab, kad joje filmuojasi. Kaip priims šią staigmeną – nežinia. Šios istorijos pabaiga kol kas neaiški niekam...

Jų nepažįstamos sesės, tėčio pirmagimės, vardas Dalia. Tik tiek jie ir težino. Kiek atsimena Saulius, tėtis sakė, kad tai buvo pirmoji jo meilė. O kaip ten iš tikrųjų... Galbūt išskyrė kas ar kiti reikalai rūpėjo, gi dar toks jaunas tada buvo. Skaudu dabar prisimint ir kapstyti šią istoriją, vis tiek žmogus jautė atsakomybę už tai, kad negalėjo padėti. Per visą gyvenimą turbūt ne kartą apmąstė – kažko gailėjos, kažką norėjo pakeist. Ne visiems lemta savo vaikus laikyt ant rankų nuo gimimo ir girdėti jų skambų juoką, o kartais šluostyt skausmo iššauktas ašaras.

Laikas bėga greit ir kuo toliau, tuo labiau, norisi palaikyt ryšius su giminėmis. O čia ne bet kas – sesuo, toks artimas ryšys juos sieja. Ne vien tik smalsumas skatino Saulių ir Giedrę ieškoti sesers, šaukė jų širdys. Septynerius metus jie nesiryžo, todėl dabar nori užpildyti visą tą nenumaldomai greitai prabėgusį laiko tarpą. Sako reikia džiaugtis vieni kitais tol, kol esam. 

Kaip netoli, pasirodo, viskas netoli. Nuo Telšių – pusvalandis kelio. Miestelis, 50 metų saugantis tėvo paslaptį, visai šalia. Čia gyvena Ji, Sauliaus ir Giedrės sesuo Dalia. Išsižadėta, pamesta, niekada neturėjusi savų. Iš nuogirdų žinanti, kad ją užaugino močiutė – mamos mama. Močiutės sveikatai pašlijus, Dalia buvo atvežta į vaikų namus, ten ir praleido savo likusią vaikystės dalį, paauglystę. Ten ir užaugo... Viena, guosdamasi tik savo talentu – muzikalumu. Aplankyti jos niekas taip ir neatvažiavo. 

Gyvenimas ėjo į priekį, Dalia sukūrė savo šeimą, susilaukė vaikų ir dėjo nemažai pastangų, kad susirastų savo mamą, kad vaikams parodyt močiutę galėtų. Visos pastangos veltui – kiek kartų važiavo pas mamą, tiek ji nepripažino turinti dukrą. Todėl, kai pasakėme Daliai, kad jos kažkas ieško, ji buvo įsitikinusi, kad tai tėčio giminės medžio šakelės. Buvo teisi. Privalėjome pasakyti, kas Dalios laukia. Ji šiek tiek nustebo ir, žinoma, pasimetė. Nežinia, ar širdis leis susitikt su šitiek metų tylėjusiais broliu ir seserimi iš tėvo pusės. Ar išdrįs vieni kitiems pažvelgti į akis? Tikiuosi, kad žiūrėdami laidą išvysite visas šias nesuvaidintas emocijas. Kartais nereikia žodžių, kad pajaustume. Jų veidai pasakys viską. 

Laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“ žiūrėkite pirmadienį 19.30 val. per LRT televiziją.

\"\"
2013 m. Rugsėjo 23 d.

Jau šį pirmadienį laidoje matysite

Istorija, parodanti, kad nereikia nuleisti rankų net tada, kai esi toli ir tave nuo artimųjų skiria daugiau nei tūkstantis kilometrų.

 

2012 m. Balandžio 16 d.
Všį "NPT Projektai", jau tryliktą sezoną rengianti TV laidą "Nacionalinė paieškų tarnyba", proginę padėkos laidą "Ačiū, kad esi", įsteigė labdaros fondą "Tebūnie šeima". Fondo tikslas - suteikti kompleksinę pagalbą toms šeimoms, kurios pačios nepajėgios susidoroti su jas užgriuvusiomis problemomis. Kad jų vaikai, vadinasi, visų mūsų ateities žmonės, augtų visaverčiai piliečiai.Jeigu Jums ne tas pats, kokioje visuomenėje augs Jūsų vaikai ir vaikaičiai, kviečiame visus geros valios žmones dalyvauti labdaros fondo"Tebūnie šeima" veikloje. Tik visi kartu, suvokdami bendrystės galią, galite padėti šeimoms išlikti. Būtume labai dėkingi, jeigu galėtumėte naujai įsteigtam fondui"Tebūnie šeima" skirti 2 procentus pajamų mokesčio.Pildant pajamų ir mokesčių deklaracijos formą FR0512, prašome pateikti informaciją: Všį"NPT projektai", įm. kodas 301842036, adresas S.Konarskio g. 49, Vilnius, a/s LT047300010110058415
Jūsų aukų labai reikia negandos ištiktoms šeimoms. Dėkojame už Jūsų gerumą.
Pagarbiai,Palmira Galkontaitė
Fondo steigėja, Všį "NPT projektai" direktorė
2012 m. Vasario 22 d.

TĘSIASI ŽYDROJO KRIŠTOLO KELIONĖ

AČIŪ, KAD ESI Velykų dieną, kai mąstome apie didįjį prisikėlimą, kai pažadiname ir prikeliame savyje tai, ką turime geriausio – speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“.  Tai pusantros valandos gražiausių padėkos istorijų. Nebūtinai už sugrąžintą ar išgelbėtą gyvybę. Galbūt tiesiog už laiku ištartą gerą žodį arba palaikymą, kurio tuo metu labiausiai reikėjo.  Laidos herojams dėkingų žmonių vardu įteikiami specialūs laidos apdovanojimai – žydrasis krištolas su užrašu „Ačiū, kad esi“, skamba gražiausios populiarių atlikėjų dainos. Speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“ bus rengiama jau ketvirtą kartą. Žydrasis laidos krištolas jau aplankė ne vienus namus, ne vieną šeimą. Ne tik Lietuvoje. Kartu su dėkingų žmonių padėka iškeliavo į Gruziją, Peterburgą, Čitą, Ukrainą. Kur ir pas ką keliaus šiais metais?  Skambinkite ir siūlykite, kam Jūs Velykų dieną norėtumėte ištarti : „Ačiū, kad esi!” 
Visų pasiūlymų laukiame telefonu: (+370 ) 686 00099;
npt@npt.lt arba paieska.tarnyba@gmail.com

2011 m. Spalio 12 d.

Prekyboje  jau pasirodė nauja knyga "Atleisk". Autorė Tv laidos "Nacionalinė paieškų tarnyba" vedėja Palmira Galkontaitė.

Knyga „ATLEISK. Pasmerkta populiarumui“ atidengia lietuviškos  televizijos pasaulio uždangą. Suteikia progą skaitytojui tarsi pačiam dalyvauti laidos kūrimo procese,  todėl įdomi net tiems, kurie niekada nebuvo „Atleisk“ laidos žiūrovais.   Iš tiesų netikėta tai, kad šią knygą „atranda“ ir pamėgsta net tie, kurie niekada nežiūrėjo praeityje skandalingos,  viešų išpažinčių pradininke Lietuvoje tapusios  televizijos laidos „Atleisk“. Čia kaip ir kiekvieno akibrokšto atveju: atmeti ir aštriai sukritikuoji tik, kol nežinai.  Dar niekada viešoje erdvėje nebuvo atskleista tiek televizinės „virtuvės“, užkulisinių emocijų. Kai tai, kas suplanuota ištransliuoti, paskutinę akimirką „griūna“.  Juk visada smalsu pasižiūrėti, kas liko už kadro. Neparodyta žiūrovui. Čia kaip patikusio filmo pabaigoje mielai prisimeni įsiminusius fragmentus ir žvilgteri į nepanaudotus kadrus, dublius. Įtampa, nervas, kerinti, nenuspėjama paieškų kasdienybė ir laidos rengėjų moralinės dvejonės bei atsakomybė už viešai ištartą žodį, už parodytos istorijos pasekmes. Už kiekvienos per tiek metų papasakotos dramatiškos ir netikėtos situacijos slypėjo dar dramatiškesnis ir dar labiau netikėtas laidos herojų gyvenimas. Ir visa tai – ne apie ką nors, kažkur... O apie mus. Čia pat esančius.  

2011 m. Kovo 24 d.

Všį "NPT Projektai", jau dvyliktą sezoną rengianti TV laidą "Nacionalinė paieškų tarnyba", proginę padėkos laidą "Ačiū, kad esi", steigia labdaros fondą "Tebūnie šeima". Fondo tikslas - suteikti kompleksinę pagalbą toms šeimoms, kurios pačios nepajėgios susidoroti su jas užgriuvusiomis problemomis. Kad jų vaikai, vadinasi, visų mūsų ateities žmonės, augtų visaverčiai piliečiai.

Jeigu Jums ne tas pats, kokioje visuomenėje augs Jūsų vaikai ir vaikaičiai, kviečiame visus geros valios žmones dalyvauti labdaros fondo "Tebūnie šeima" veikloje. Tik visi kartu, suvokdami bendrystės galią, galite padėti šeimoms išlikti. Būtume labai dėkingi, jeigu galėtumėte naujai steigiamam fondui "Tebūnie šeima" skirti 2 procentus pajamų mokesčio.

Pildant pajamų ir mokesčių deklaracijos formą FR0512, prašome pateikti informaciją: Všį "NPT projektai", įm. kodas 301842036, adresas S.Konarskio g. 49, Vilnius, a/s LT047300010110058415

Jūsų aukų labai reikia negandos ištiktoms šeimoms. Dėkojame už Jūsų gerumą.

Pagarbiai,

Palmira Galkontaitė

Fondo steigėja, Všį "NPT projektai" direktorė

2011 m. Kovo 18 d.

TĘSIASI ŽYDROJO KRIŠTOLO KELIONĖ

AČIŪ, KAD ESI Velykų dieną, kai mąstome apie didįjį prisikėlimą, kai pažadiname ir prikeliame savyje tai, ką turime geriausio – speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“.  Tai pusantros valandos gražiausių padėkos istorijų. Nebūtinai už sugrąžintą ar išgelbėtą gyvybę. Galbūt tiesiog už laiku ištartą gerą žodį arba palaikymą, kurio tuo metu labiausiai reikėjo.  Laidos herojams dėkingų žmonių vardu įteikiami specialūs laidos apdovanojimai – žydrasis krištolas su užrašu „Ačiū, kad esi“, skamba gražiausios populiarių atlikėjų dainos. Speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“ bus rengiama jau trečią kartą. Žydrasis laidos krištolas jau aplankė ne vienus namus, ne vieną šeimą. Ne tik Lietuvoje. Kartu su dėkingų žmonių padėka iškeliavo į Gruziją, Peterburgą, Čitą, Ukrainą. Kur ir pas ką keliaus šiais metais?  Skambinkite ir siūlykite, kam Jūs Velykų dieną norėtumėte ištarti : „Ačiū, kad esi!” 

Visų pasiūlymų laukiame telefonu: (+370 ) 686 00099; npt@npt.lt arba paieska.tarnyba@gmail.com

 

 

2011 m. Vasario 14 d.

ŠĮ ANTRADIENĮ ŽIŪRĖKITE

Liūdnoka laidos rengėjams pasirodė istorija, kurią pasakosime antradienio vakarą.

 

Mirus motinai keturi nepilnamečiai vaikai liko be maitintojos, priversti pasikliauti likimo valia ir kas kaip įstengė išlikti. Vyriausiajam tuo metu buvo šešiolika, o jauniausiajai – viso labo dveji. Kai vaikų priežiūros sergėtojai atvyko išsivežti našlaičių į globos įstaigą, vyresnieji spėjo pasprukti. Namuose verksnojo tik mažiausioji jų sesutė Teresėlė. Mergytė buvo išvežta į Vilniaus kūdikių namus.

 

Kai po kurio laiko vyresnysis brolis su seserimi, ieškodami mažosios, apsilankė kūdikių namuose, jiems buvo pasakyta, kad mergaitės juose nėra. „Ir daugiau neieškokite,- it nukirto viena auklytė.- Mergaitė įdukrinta. Nuo šiol ji turi kitą šeimą.“

 

Visa tai įvyko daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Penkiasdešimt metų Teresė, vadinama kitu vardu ir kita pavarde, gyveno nenutuokdama, jog ne taip jau toli nuo jos gyvena du jos broliai ir sesuo. Nenumanydama, kokius sudėtingus išbandymus kiekvienam iš jų lemta įveikti, stengiantis išgyventi. Neįtardama, jog vyriausiasis brolis būtent jos vardu pavadino savo dukrelę, kad amžiams užmerkė akis, šnabždėdamas priesaką likusiems – būtinai ją susirasti.

 

Ilgesys, nepatiklumas, tramdomi jausmai, išgirdus žinią, kuri per akmirką apvertė nusistovėjusį gyvenimą aukštyn kojom.

 

2011 m. Sausio 24 d.

Nacionalinė paieškų tarnyba.

Sausio 25 d. 21.15

Nacionalinė paieškų tarnyba klaus: Ar verta padėti žmogui, kuris pats kaltas dėl savo nuosmūkio?

Apie tai mąstėme tada, kai iš Rusijos, Ostankino televizijos laidos „Ždi menia“ rengėjų sulaukėme prašymo padėti vienam Lietuvos piliečiui sugrįžti į gimtinę.

 

Viso labo prieš dvidešimt metų Jurijus turėjo viską, ko gali norėti žmogus: namus, šeimą, žmoną, dukrytę, darbą. Buvo vertinamas ir gerbiamas.

 

Prieš penketą metų svetimoje šalyje Jurijus atsidūrė gatvėje. Be savo stogo, be pajamų, be dokumentų. O šiandien – ir be sveikatos. Sunkiai įstengiantis judėti, sėdėti...

 

Lietuvoje reikėjo surasti Jurijaus artimuosius. Ne tam, kad lyg naštą užkrautume jiems atsakomybę už žmogų, kuris kažkada, stiprus ir sveikas, pats nuo jų nusigręžė. Jurijaus artimųjų reikėjo tam, kad šie patvirtintų jo tapatybę. Nes tik tada Lietuvos Generalinio konsulato St.Peterburge darbuotojai galėjo išduoti Jurijui dokumentus, leidžiančius jam sugrįžti į Lietuvą.

 

Tačiau net ir tada, kai buvo surinkti visi būtini dokumentai, raštai, leidimai, traukiniu artėdami prie Lietuvos, stebėjome susimąsčiusį Jurijų ir galvojome – kas jo laukia Tėvynėje? Ar bus jis čia kam nors reikalingas? Gal ir čia jo laukia toks pats – benamio – likimas?

 

Istorija, priversianti susimąstyti apie gyvenimo sūpuokles.

 
2011 m. Sausio 17 d.

Nepaprastai graži santūrių, stiprių žmonių istorija.

Jau  šį antradienį.

  

Lietuva – Azarbaidžanas – Ukraina – Olandija. Tokia šios istorijos geografija. Tačiau tai tik valstybių pavadinimai, o tarp jų – skausminga meilės, išsiskyrimo, ilgesio ir atgailos drama.

 

Azarbaidžaniečiui Mirzai Ibadovui tebuvo 22-ji, kai jis išvyko iš Lietuvos į Tiumenės statybas. Lietuvoje liko žmona ir du jų mažamečiai sūnūs. Vėliau tikino, jog niekada jų nemetė ir nepamiršo, tiesiog tuomet toks buvo judviejų su lietuvaite Danute sprendimas. Nei vienas, nei kitas tuomet nemanė, jog išsiskiria ne mėnesiui, ne dviem, o ilgiems dešimtmečiams.

Ilgainiui Mirzos į Lietuvą rašyti laiškai ėmė grįžti su prierašu: „Adresatas nerastas“. O Lietuvoje likusi Danutė, užgniaužusi nuoskaudą, stengėsi atsiriboti nuo pašaipių žvilgsnių, smerkiančių replikų ir išsaugoti stiprybę, kurios taip reikėjo judriems judviejų berniukams – Rustamui ir Rosimui.

 

Į Lietuvą Mirza negrįžo. Apsigyveno Ukrainoje. Ten sukūrė kitą šeimą. Tačiau nei Danutės, nei sūnų nepamiršo. Ieškodamas jų, prieš 10 metų Mirza kreipėsi į Rusijos TV laidą „Ždi menia“. Kantriai laukė. O kai neteko vilties sulaukti bent kokio atsakymo, ėmė ieškoti pagalbos Lietuvoje. Šitaip jo laiškas pasiekė mus. „Padėkite man, –  rašė. - Mano sūnūs visada buvo ir tebėra mano širdyje. Ir Dievas mato, kaip sunku man susitaikyti su tuo, jog kažkur jie auga be manęs, galbūt pykdami, nekęsdami ir kupini priešiškumo man, jų tėvui.“

 

Radome pametinukus Mirzos sūnus. Jaunėlį Rosimą – Klaipėdoje, o štai vyresnėlį Rustamą – Olandijoje. Kad ir užauginti patėvio abu jie visuomet žinojo, kieno dėka atsirado šiame pasaulyje. Ne tik todėl, kad tamsus gymis ir neįtikėtinas panašumas į tą, kurį pažinojo tik iš nuotraukų, skyrė juos nuos kitų šeimos narių. Mama niekuomet neslėpė nuo berniukų tiesos. Niekada nėra pasakiusi apie jų tėvą jokio piktesnio žodžio. Negana to, niekam kitam neleisdavo minėti jo piktuoju. „Taip išėjo“, - nutraukdavo bet kokį pokalbį.- Ir niekas dėl to nekaltas.“

 

Sūnūs vis gi manė kitaip. Nebuvo linkę išsyk atleisti tėvui. Ir net tada, kai vieną ankstų rytą Vilniaus autobusų stotyje pasitikome krepšiais, sproginėjančiais nuo lauktuvių, nešiną Mirzą, ne vienoje galvoje dar tvinksėjo nerimas. Ar sugebės Mirzos įkarštis ištirpdyti nuoskaudos ledukus?

Ką nutylėjo Danutė? Apie ką niekada niekam nebuvo prasitarusi? Ir kas tapo taip akivaizdu, kai sužinojo, jog Mirza jų tebeieško?

 
2011 m. Sausio 11 d.

 PRAŠOME ATSILIEPTI

PO 20-ies METŲ, SAUSIO 13 - osios ĮVYKIUS PRISIMINUS

Prieš 20 metų, sausio 13d.,dalyvavau Konarskio g.prie Tv ir Radijo komiteto tos nakties ivykiuose. Teko padeti suzeistam vyrui is Kauno rajono, Petrašiūnų ATI. Jie mane prieme i savo autobusa, nes as begau nuo desantininku. Ten buvo persautas i peti vyras, as bandziau jam padeti, bet i atobusa sulipo desantas ir mus ismete lauk.Liko pas mane jo megztinis, kuri as atidaviau i muzieju. Noreciau suzinoti to zmogaus likima ir gal but sausio 13d.susitikti su juo ir ten buvusiais zmonemis.Dar gal atsilieptu zmogus, kuris ta nakti mane prieme i savo buta ir paskui vaisino mus visus lauke arbata. Pagarbiai Z. Žvalionienė.

 

2011 m. Sausio 11 d.

Sausio 11 d. 21.15

Nacionalinė paieškų tarnyba 

 
 

Viskas prasidėjo nuo laiško, kuris prieš pat Kalėdas laidos rengėjus elektroniniu paštu pasiekė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jauna mergina Evelina pranešė mums, jog jau nusipirkusi bilietus skrydžiui į Lietuvą ir kad šios jo kelionės į Lietuvą tikslas – pažinti savo motiną, močiutę ir vyresnįjį brolį. Deja, apie juos ji nežinojo nieko.

 

„Avantiūristė!” – šmėstelėjo galvoje pirma mintis. Tūkstančius kilometrų varyti į tolimą, nepažįstamą šalį, nemokant tos šalies kalbos, neturint pas ką, vien tam, kad susirastum tuos, kurių kažkada buvai palikta? Kaip? Evelinos laiškas, užklupęs taip netikėtai, glumino mus ir net šiek tiek piktino – ką ji sau įsivaizduoja? Kad Lietuva – tai vienas kaimas su keliomis gatvėmis, kuriose visi visus pažįsta? Tačiau merginos ryžtas, o ir pati labai jau keista jos istorija, kurstė smalsumą ir vertė bandyti įminti jos šeimos gyvenimo mįsles.

 

Pradėję paieškas, žinojome tik tiek, jog Evelina kartu su sesute ir jaunesniuoju broliuku daugiau nei prieš trylika metų buvo įvaikinti iš Kauno kūdikių namų ir išvežti į Jungtines Amerikos Valstijas. Jie žinojo savo biologinę pavardę ir tai, kad be jų šeimoje buvo dar vyresnis brolis. Tikėjomės liūdnų, tačiau deja, gana įprastų dalykų – asocialios šeimos, prasigėrusios motinos, išmėčiusios savo vaikus, slepiamos nuodėmės, ir jokio džiaugsmo, trims, kažkada išsižadėtiems ir svetur suaugusiems vaikams vieną dieną atsiradus.

 

Tačiau tai, ką pavyko atskleisti ieškant Evelinos artimuosius, pranoko visus lūkesčius. Prieš mus vėrėsi dar viena skaudi, jautri ir labai jaudinanti istorija. Tokia, apie kurias sakoma, jog taip būna tik sutirštintuose jausminguose serialuose, jog kasdienis gyvenimas per blankus tokioms aistroms, tokiai nevilčiai ir tokiam veržlumui.

 Erškėčiais nuklotas kelias į laimę. Istorija, kuriai nepajėgsite likti abejingi.   
2010 m. Gruodžio 30 d.
SU NAUJAISIAIS, BRANGIEJI! TEGUL VISIEMS JUMS JIE BŪNA  DOSNŪS, SAUGŪS, KŪRYBINGI IR PRASMINGI.  TEGUL  JUS IR TUOS, KURIE JUMS BRANGŪS, LYDI SĖKMĖ, MEILĖ IR SUPRATIMAS. 

SVEIKATOS IR LAIMĖS!

Naujuosius metus „Nacionalinė paieškų tarnyba“ pradės išskirtine, detektyvine istorija. Istorija, kurios nepajėgė išnarplioti net profesionalūs sekliai.

Kartą į vaikų globos namus, kuriuose augo, atkeliavo Romui adresuotas laiškas. Jį parašiusi moteris, pasirašė... mama. Įdėjo ir mažos mergytės nuotrauką. „Tai tavo sesutė Rita.“- buvo prierašas kitoje nuotraukos pusėje. Nuo to laiko praėjo keturiasdešimt metų. Keturiasdešimt metų paieškų.

Narpliodamas savo šeimos istoriją, Romas išbandė viską, ką galėjo: archyvus, gyventojų registrą, privačius detektyvus. Tačiau paieškos regis nejudėjo iš vietos. Laidos rengėjai, aptikdami ir šnekindami vis kitas galimas Romo mamas, taip pat ilgai gūžčiojo – kiek gi skirtingų moterų gali pagimdyti tą patį vaiką.

Nežinia, kiek dar prireiktų ir laiko, ir pastangų, ieškant Romo artimųjų, jeigu ne vienas netikėtas skambutis į redakciją. Anapus ragelio išgirdome susijaudinusios moters prašymą: Padėkite man surasti tą šviesiaplaukį vaikiną didelėm mėlynom akim. Na, tą, kurį prieš kelis mėnesius rodėte vienoje savo laidoje. Jis – mano brolis.

Tačiau net ir tuomet neturėjome jokių įrodymų, kad būtent Romas yra jos brolis.

Istorija, kurią ne vienas laidos herojus pavadins stebuklu. Ir kuri iki paskutinės akimirkos vers abejoti.

2010 m. Lapkričio 4 d.

NUOTRAUKA IŠ SENOJO ALBUMO

Padėkite nustatyti šioje nuotraukoje esančio jauno karininko tapatybę ir tolimesnį jo likimą.

2010 m. Lapkričio 4 d.
LAPKRIČIO 09 D. ŽIŪRĖKITE LAIDĄ "Nacionalinė paieškų taarnyba"
2010 m. Lapkričio 4 d.

DVYLIKTASIS "Nacionalinės paieškų tarnybos" sezonas

VISI NORINTYS SUSIRASTI DRAUGĄ, DRAUGĘ, KO NORS ATSIPRAŠYTI, KAM NORS PADĖKOTI, IEŠKANTYS DARBO AR REIKALINGŲ SPECIALISTŲ, PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDŲ REGISTRUOKITĖS JAU DABAR TEL.: 8686 00099 ar el. paštu npt@npt.lt, paieska.tarnyba@gmail.com

Nuo rugsėjo Nacionalinė paieškų tarnyba dvyliktąjį paieškų sezoną pradeda tiesioginiame eteryje. Atsinaujinusi naujomis rubrikomis, naujais veidais ir neribotai išplėtusi paieškų turinį. Nuo šiol galite ieškoti ne tik dingusių artimųjų. Ieškoti galite teisybės, atsakymo į rūpimą klausimą, gyvenimo draugo, sąžiningų pareigūnų, darbo, trūkstamų specialistų.  

Tiesioginis eteris – galingas ginklas, suteikiantis progą kiekvienam norinčiam būti išgirstam ir išklausytam. Nacionalinė paieškų tarnyba – padėjusi tūkstančiams žmonių surasti ir pažinti vienas kitą, nuo šiol tampa visuotine greitąja pagalba visiems ieškantiesiems.  Laukiame skambučių visų ieškančiųjų, norinčių ko nors atsiprašyti, kam padėkoti, susirasti draugą, darbą, reikalingų darbuotojų, pagaliau - ieškančiųjų teisybės.

Pasitikėkite mumis, ir mes jums padėsime. 

Skambinkite jau dabar ir registruokitės telefonu: 8 686 000 99,

el.paštu: npt@npt.lt arba paieska.tarnyba@gmail.com

2010 m. Balandžio 12 d.

NORS IŠ TOLO PAMATYTI TĄ MOTERĮ...

Labai norėčiau susirasti savo artimuosius, nes esu viena,- pradeda savo laišką Danutė.

2010 m. Kovo 1 d.

 

 Po to, kai buvo išspaudintas Laimos prašymas:

Viena sena ir labai įdomi istorija. Prieš trisdešimt šešerius metus Kauno klinikose Dina prisistačiusi moteris pagimdė silpną septynių mėnesių mergytę. Po kurio laiko išaiškėjo, kad Dina nėra Dina. Netrukus po to televizijos žinių laidoje buvo pranešta apie sjunginę vienos nusikaltamos grupuotės paiešką. Parodyta ieškomosios nuotrauka. Išaiškėjo, kad Dina nėra Dina, o senokai policijos pareigūnų ieškoma Dalia.  Dalios pagimdyta mergaitė per kelis pirmuosius savo gyvenimo mėnesius pakeitė net tris mamas. Galbūt todėl praėjus trylikai metų viena pedagogė ją, guvią ir drąsią, norėdama pažeminti, pavadins nieku. Vien dėl to, kad mylima ir prižiūrima buvo ne tos moters, kuri pagimdė.„Tai buvo pirmas kartas, kai sužinojau, jog esu įvaikinta.“ – pasakojo laidos rengėjams Laima. Šią vasarą Laima nutarė atsekti savo gyvenimo istoriją nuo tos vietos, kur buvo palikta. Prieš porą mėnesių šioje istorijoje dar buvo labai daug galvosūkių ir neatsakytų klausimų. Ir nei laidos rengėai, nei anuomet Kauno klinikose gimusi Laima tada nežinojo, jog netrukus teks susitikti dar kartą. Ketvirtadienį, kovo 18 d.per Lietuvos televiziją

 

PASKAITYKITE, GAL BŪTENT JŪS GALITE PADĖTI LAIMAI!

Laima rašo: " Žmogus juk ne adata... Turiu vilties, kad su Jūsų pagalba, gal pavyks sužinoti ką daugiau. Suprantu, kad istorija vos ne detektyvinė, bet ir menkiausią informaciją vertinsiu..."

2010 m. Vasario 17 d.

Vasario 18 d. 19.45 val. per Lietuvos televiziją - nepaisanti jokių išankstinių nuostatų istorija:

Mažutė, smulki, iš išorės trapi mergaičiukė, pamišusi dėl žirgų – tokia laidos rengėjams pasirodė 25 metų Andžela, ieškanti savo artimųjų. Pasakodama apie ankstyvuosius vaikystės prisiminimus, Andžela kalbėjo apie skurdą, per kojas lakstančias žiurkes ir siaubą, kildavusį, kai motina dingdavusi savaitei, kelioms, o mažamečiai jos vaikai likdavo vieni...

2010 m. Sausio 20 d.

BEGALINIAI tikiuosi kad 'misija imanoma'

Girdedama, skaitydama tiek daug neitiketinu ir atrodytu, paciu beviltiskiausiu situaciju, kurios galiausiai baigiasi tokiais be galo lauktais susitikimais, nutariau pabandyti [galbut] - priarteti prie tokio stebuklingo susitikimo ir as.