Lapkričio 8 d. 21.15
Nacionalinė paieškų tarnybaDaugiau nei prieš penkiasdešimt metų į vienus Vilniaus kūdikių namus buvo atvežti trys vaikučiai: dvi seserys ir broliukas. Tais laikais niekas nesirūpino, kad seserys ir broliai išliktų kartu. Atvirkščiai, buvo įprasta ir netgi skatintina, išskirti vienos šeimos vaikus. Kad mažiau prisirištų, kad mažiau maištautų. Juk vienas ir yra vienas. Todėl vyriausioji netrukus buvo perkelta į kitus vaikų namus, o du jaunesnieji gana greitai įvaikinti skirtingų šeimų.Ilgus metus vyriausioji Giedrutė suko galvą, kaip rasti savus: jaunesnę sesutę Dalią ir broliuką Zigmą. Pati susirado jų visų motiną, savo tėvą. Tačiau brolio ir sesers paieškos atsimušdavo lyg į sieną. Nei oficialios paklausos, nei asmeninės pažintys negalėjo padėti aptikti bent kokių jų pėdsakų. Ir štai dabar, daugiau nei po penkiasdešimties metų, buvome prašomi padaryti tai, kas atrodė neįmanoma – padėti broliui ir seserims susitikti. Maža to, vienam iš jų, 54-erių metų vyrui, nuo mažumės vadinamam kitu vardu ir kita pavarde, privalėjome atskleisti tiesą apie jį patį. Regis, dar vakar įsitikinusiam, kad apie save žino viską. Kita vakaro istorija mums, laidos rengėjams, sukėlė nemažai galvos skausmo. Varė į neviltį ir mažai trūko, kad paskutinę akmirką, būtume nuleidę rankas ir nieko nepešę, pasuktume atgalios. Kas gi glumino ir vertė abejoti? Ogi keistas kai kurių tėvų pomėgis savo vaikus pavadinti vienodais vardais. Taip, ieškodami vienos Rasos artimųjų, netikėtai aptikome kitą Rasą.Išties detektyvinė istorija.
Prekyboje jau pasirodė nauja knyga "Atleisk". Autorė Tv laidos "Nacionalinė paieškų tarnyba" vedėja Palmira Galkontaitė.
Knyga „ATLEISK. Pasmerkta populiarumui“ atidengia lietuviškos televizijos pasaulio uždangą. Suteikia progą skaitytojui tarsi pačiam dalyvauti laidos kūrimo procese, todėl įdomi net tiems, kurie niekada nebuvo „Atleisk“ laidos žiūrovais. Iš tiesų netikėta tai, kad šią knygą „atranda“ ir pamėgsta net tie, kurie niekada nežiūrėjo praeityje skandalingos, viešų išpažinčių pradininke Lietuvoje tapusios televizijos laidos „Atleisk“. Čia kaip ir kiekvieno akibrokšto atveju: atmeti ir aštriai sukritikuoji tik, kol nežinai. Dar niekada viešoje erdvėje nebuvo atskleista tiek televizinės „virtuvės“, užkulisinių emocijų. Kai tai, kas suplanuota ištransliuoti, paskutinę akimirką „griūna“. Juk visada smalsu pasižiūrėti, kas liko už kadro. Neparodyta žiūrovui. Čia kaip patikusio filmo pabaigoje mielai prisimeni įsiminusius fragmentus ir žvilgteri į nepanaudotus kadrus, dublius. Įtampa, nervas, kerinti, nenuspėjama paieškų kasdienybė ir laidos rengėjų moralinės dvejonės bei atsakomybė už viešai ištartą žodį, už parodytos istorijos pasekmes. Už kiekvienos per tiek metų papasakotos dramatiškos ir netikėtos situacijos slypėjo dar dramatiškesnis ir dar labiau netikėtas laidos herojų gyvenimas. Ir visa tai – ne apie ką nors, kažkur... O apie mus. Čia pat esančius.
Všį "NPT Projektai", jau dvyliktą sezoną rengianti TV laidą "Nacionalinė paieškų tarnyba", proginę padėkos laidą "Ačiū, kad esi", steigia labdaros fondą "Tebūnie šeima". Fondo tikslas - suteikti kompleksinę pagalbą toms šeimoms, kurios pačios nepajėgios susidoroti su jas užgriuvusiomis problemomis. Kad jų vaikai, vadinasi, visų mūsų ateities žmonės, augtų visaverčiai piliečiai.
Jeigu Jums ne tas pats, kokioje visuomenėje augs Jūsų vaikai ir vaikaičiai, kviečiame visus geros valios žmones dalyvauti labdaros fondo "Tebūnie šeima" veikloje. Tik visi kartu, suvokdami bendrystės galią, galite padėti šeimoms išlikti. Būtume labai dėkingi, jeigu galėtumėte naujai steigiamam fondui "Tebūnie šeima" skirti 2 procentus pajamų mokesčio.
Pildant pajamų ir mokesčių deklaracijos formą FR0512, prašome pateikti informaciją: Všį "NPT projektai", įm. kodas 301842036, adresas S.Konarskio g. 49, Vilnius, a/s LT047300010110058415
Jūsų aukų labai reikia negandos ištiktoms šeimoms. Dėkojame už Jūsų gerumą.
Pagarbiai,
Palmira Galkontaitė
Fondo steigėja, Všį "NPT projektai" direktorė
TĘSIASI ŽYDROJO KRIŠTOLO KELIONĖ
AČIŪ, KAD ESI Velykų dieną, kai mąstome apie didįjį prisikėlimą, kai pažadiname ir prikeliame savyje tai, ką turime geriausio – speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“. Tai pusantros valandos gražiausių padėkos istorijų. Nebūtinai už sugrąžintą ar išgelbėtą gyvybę. Galbūt tiesiog už laiku ištartą gerą žodį arba palaikymą, kurio tuo metu labiausiai reikėjo. Laidos herojams dėkingų žmonių vardu įteikiami specialūs laidos apdovanojimai – žydrasis krištolas su užrašu „Ačiū, kad esi“, skamba gražiausios populiarių atlikėjų dainos. Speciali padėkos laida „Ačiū, kad esi“ bus rengiama jau trečią kartą. Žydrasis laidos krištolas jau aplankė ne vienus namus, ne vieną šeimą. Ne tik Lietuvoje. Kartu su dėkingų žmonių padėka iškeliavo į Gruziją, Peterburgą, Čitą, Ukrainą. Kur ir pas ką keliaus šiais metais? Skambinkite ir siūlykite, kam Jūs Velykų dieną norėtumėte ištarti : „Ačiū, kad esi!”Visų pasiūlymų laukiame telefonu: (+370 ) 686 00099; npt@npt.lt arba paieska.tarnyba@gmail.com
ŠĮ ANTRADIENĮ ŽIŪRĖKITE
Liūdnoka laidos rengėjams pasirodė istorija, kurią pasakosime antradienio vakarą.
Mirus motinai keturi nepilnamečiai vaikai liko be maitintojos, priversti pasikliauti likimo valia ir kas kaip įstengė išlikti. Vyriausiajam tuo metu buvo šešiolika, o jauniausiajai – viso labo dveji. Kai vaikų priežiūros sergėtojai atvyko išsivežti našlaičių į globos įstaigą, vyresnieji spėjo pasprukti. Namuose verksnojo tik mažiausioji jų sesutė Teresėlė. Mergytė buvo išvežta į Vilniaus kūdikių namus.
Kai po kurio laiko vyresnysis brolis su seserimi, ieškodami mažosios, apsilankė kūdikių namuose, jiems buvo pasakyta, kad mergaitės juose nėra. „Ir daugiau neieškokite,- it nukirto viena auklytė.- Mergaitė įdukrinta. Nuo šiol ji turi kitą šeimą.“
Visa tai įvyko daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Penkiasdešimt metų Teresė, vadinama kitu vardu ir kita pavarde, gyveno nenutuokdama, jog ne taip jau toli nuo jos gyvena du jos broliai ir sesuo. Nenumanydama, kokius sudėtingus išbandymus kiekvienam iš jų lemta įveikti, stengiantis išgyventi. Neįtardama, jog vyriausiasis brolis būtent jos vardu pavadino savo dukrelę, kad amžiams užmerkė akis, šnabždėdamas priesaką likusiems – būtinai ją susirasti.
Ilgesys, nepatiklumas, tramdomi jausmai, išgirdus žinią, kuri per akmirką apvertė nusistovėjusį gyvenimą aukštyn kojom.
Nacionalinė paieškų tarnyba.
Sausio 25 d. 21.15Nacionalinė paieškų tarnyba klaus: Ar verta padėti žmogui, kuris pats kaltas dėl savo nuosmūkio?
Apie tai mąstėme tada, kai iš Rusijos, Ostankino televizijos laidos „Ždi menia“ rengėjų sulaukėme prašymo padėti vienam Lietuvos piliečiui sugrįžti į gimtinę.
Viso labo prieš dvidešimt metų Jurijus turėjo viską, ko gali norėti žmogus: namus, šeimą, žmoną, dukrytę, darbą. Buvo vertinamas ir gerbiamas.
Prieš penketą metų svetimoje šalyje Jurijus atsidūrė gatvėje. Be savo stogo, be pajamų, be dokumentų. O šiandien – ir be sveikatos. Sunkiai įstengiantis judėti, sėdėti...
Lietuvoje reikėjo surasti Jurijaus artimuosius. Ne tam, kad lyg naštą užkrautume jiems atsakomybę už žmogų, kuris kažkada, stiprus ir sveikas, pats nuo jų nusigręžė. Jurijaus artimųjų reikėjo tam, kad šie patvirtintų jo tapatybę. Nes tik tada Lietuvos Generalinio konsulato St.Peterburge darbuotojai galėjo išduoti Jurijui dokumentus, leidžiančius jam sugrįžti į Lietuvą.
Tačiau net ir tada, kai buvo surinkti visi būtini dokumentai, raštai, leidimai, traukiniu artėdami prie Lietuvos, stebėjome susimąsčiusį Jurijų ir galvojome – kas jo laukia Tėvynėje? Ar bus jis čia kam nors reikalingas? Gal ir čia jo laukia toks pats – benamio – likimas?
Istorija, priversianti susimąstyti apie gyvenimo sūpuokles.
Nepaprastai graži santūrių, stiprių žmonių istorija.
Jau šį antradienį.
Lietuva – Azarbaidžanas – Ukraina – Olandija. Tokia šios istorijos geografija. Tačiau tai tik valstybių pavadinimai, o tarp jų – skausminga meilės, išsiskyrimo, ilgesio ir atgailos drama.
Azarbaidžaniečiui Mirzai Ibadovui tebuvo 22-ji, kai jis išvyko iš Lietuvos į Tiumenės statybas. Lietuvoje liko žmona ir du jų mažamečiai sūnūs. Vėliau tikino, jog niekada jų nemetė ir nepamiršo, tiesiog tuomet toks buvo judviejų su lietuvaite Danute sprendimas. Nei vienas, nei kitas tuomet nemanė, jog išsiskiria ne mėnesiui, ne dviem, o ilgiems dešimtmečiams.
Ilgainiui Mirzos į Lietuvą rašyti laiškai ėmė grįžti su prierašu: „Adresatas nerastas“. O Lietuvoje likusi Danutė, užgniaužusi nuoskaudą, stengėsi atsiriboti nuo pašaipių žvilgsnių, smerkiančių replikų ir išsaugoti stiprybę, kurios taip reikėjo judriems judviejų berniukams – Rustamui ir Rosimui.
Į Lietuvą Mirza negrįžo. Apsigyveno Ukrainoje. Ten sukūrė kitą šeimą. Tačiau nei Danutės, nei sūnų nepamiršo. Ieškodamas jų, prieš 10 metų Mirza kreipėsi į Rusijos TV laidą „Ždi menia“. Kantriai laukė. O kai neteko vilties sulaukti bent kokio atsakymo, ėmė ieškoti pagalbos Lietuvoje. Šitaip jo laiškas pasiekė mus. „Padėkite man, – rašė. - Mano sūnūs visada buvo ir tebėra mano širdyje. Ir Dievas mato, kaip sunku man susitaikyti su tuo, jog kažkur jie auga be manęs, galbūt pykdami, nekęsdami ir kupini priešiškumo man, jų tėvui.“
Radome pametinukus Mirzos sūnus. Jaunėlį Rosimą – Klaipėdoje, o štai vyresnėlį Rustamą – Olandijoje. Kad ir užauginti patėvio abu jie visuomet žinojo, kieno dėka atsirado šiame pasaulyje. Ne tik todėl, kad tamsus gymis ir neįtikėtinas panašumas į tą, kurį pažinojo tik iš nuotraukų, skyrė juos nuos kitų šeimos narių. Mama niekuomet neslėpė nuo berniukų tiesos. Niekada nėra pasakiusi apie jų tėvą jokio piktesnio žodžio. Negana to, niekam kitam neleisdavo minėti jo piktuoju. „Taip išėjo“, - nutraukdavo bet kokį pokalbį.- Ir niekas dėl to nekaltas.“
Sūnūs vis gi manė kitaip. Nebuvo linkę išsyk atleisti tėvui. Ir net tada, kai vieną ankstų rytą Vilniaus autobusų stotyje pasitikome krepšiais, sproginėjančiais nuo lauktuvių, nešiną Mirzą, ne vienoje galvoje dar tvinksėjo nerimas. Ar sugebės Mirzos įkarštis ištirpdyti nuoskaudos ledukus?
Ką nutylėjo Danutė? Apie ką niekada niekam nebuvo prasitarusi? Ir kas tapo taip akivaizdu, kai sužinojo, jog Mirza jų tebeieško?
PRAŠOME ATSILIEPTI
PO 20-ies METŲ, SAUSIO 13 - osios ĮVYKIUS PRISIMINUS
Prieš 20 metų, sausio 13d.,dalyvavau Konarskio g.prie Tv ir Radijo komiteto tos nakties ivykiuose. Teko padeti suzeistam vyrui is Kauno rajono, Petrašiūnų ATI. Jie mane prieme i savo autobusa, nes as begau nuo desantininku. Ten buvo persautas i peti vyras, as bandziau jam padeti, bet i atobusa sulipo desantas ir mus ismete lauk.Liko pas mane jo megztinis, kuri as atidaviau i muzieju. Noreciau suzinoti to zmogaus likima ir gal but sausio 13d.susitikti su juo ir ten buvusiais zmonemis.Dar gal atsilieptu zmogus, kuris ta nakti mane prieme i savo buta ir paskui vaisino mus visus lauke arbata. Pagarbiai Z. Žvalionienė.
Sausio 11 d. 21.15
Nacionalinė paieškų tarnyba
Viskas prasidėjo nuo laiško, kuris prieš pat Kalėdas laidos rengėjus elektroniniu paštu pasiekė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jauna mergina Evelina pranešė mums, jog jau nusipirkusi bilietus skrydžiui į Lietuvą ir kad šios jo kelionės į Lietuvą tikslas – pažinti savo motiną, močiutę ir vyresnįjį brolį. Deja, apie juos ji nežinojo nieko.
„Avantiūristė!” – šmėstelėjo galvoje pirma mintis. Tūkstančius kilometrų varyti į tolimą, nepažįstamą šalį, nemokant tos šalies kalbos, neturint pas ką, vien tam, kad susirastum tuos, kurių kažkada buvai palikta? Kaip? Evelinos laiškas, užklupęs taip netikėtai, glumino mus ir net šiek tiek piktino – ką ji sau įsivaizduoja? Kad Lietuva – tai vienas kaimas su keliomis gatvėmis, kuriose visi visus pažįsta? Tačiau merginos ryžtas, o ir pati labai jau keista jos istorija, kurstė smalsumą ir vertė bandyti įminti jos šeimos gyvenimo mįsles.
Pradėję paieškas, žinojome tik tiek, jog Evelina kartu su sesute ir jaunesniuoju broliuku daugiau nei prieš trylika metų buvo įvaikinti iš Kauno kūdikių namų ir išvežti į Jungtines Amerikos Valstijas. Jie žinojo savo biologinę pavardę ir tai, kad be jų šeimoje buvo dar vyresnis brolis. Tikėjomės liūdnų, tačiau deja, gana įprastų dalykų – asocialios šeimos, prasigėrusios motinos, išmėčiusios savo vaikus, slepiamos nuodėmės, ir jokio džiaugsmo, trims, kažkada išsižadėtiems ir svetur suaugusiems vaikams vieną dieną atsiradus.
Tačiau tai, ką pavyko atskleisti ieškant Evelinos artimuosius, pranoko visus lūkesčius. Prieš mus vėrėsi dar viena skaudi, jautri ir labai jaudinanti istorija. Tokia, apie kurias sakoma, jog taip būna tik sutirštintuose jausminguose serialuose, jog kasdienis gyvenimas per blankus tokioms aistroms, tokiai nevilčiai ir tokiam veržlumui.
Erškėčiais nuklotas kelias į laimę. Istorija, kuriai nepajėgsite likti abejingi.SVEIKATOS IR LAIMĖS!
Naujuosius metus „Nacionalinė paieškų tarnyba“ pradės išskirtine, detektyvine istorija. Istorija, kurios nepajėgė išnarplioti net profesionalūs sekliai.
Kartą į vaikų globos namus, kuriuose augo, atkeliavo Romui adresuotas laiškas. Jį parašiusi moteris, pasirašė... mama. Įdėjo ir mažos mergytės nuotrauką. „Tai tavo sesutė Rita.“- buvo prierašas kitoje nuotraukos pusėje. Nuo to laiko praėjo keturiasdešimt metų. Keturiasdešimt metų paieškų.
Narpliodamas savo šeimos istoriją, Romas išbandė viską, ką galėjo: archyvus, gyventojų registrą, privačius detektyvus. Tačiau paieškos regis nejudėjo iš vietos. Laidos rengėjai, aptikdami ir šnekindami vis kitas galimas Romo mamas, taip pat ilgai gūžčiojo – kiek gi skirtingų moterų gali pagimdyti tą patį vaiką.
Nežinia, kiek dar prireiktų ir laiko, ir pastangų, ieškant Romo artimųjų, jeigu ne vienas netikėtas skambutis į redakciją. Anapus ragelio išgirdome susijaudinusios moters prašymą: Padėkite man surasti tą šviesiaplaukį vaikiną didelėm mėlynom akim. Na, tą, kurį prieš kelis mėnesius rodėte vienoje savo laidoje. Jis – mano brolis.
Tačiau net ir tuomet neturėjome jokių įrodymų, kad būtent Romas yra jos brolis.
Istorija, kurią ne vienas laidos herojus pavadins stebuklu. Ir kuri iki paskutinės akimirkos vers abejoti.
NUOTRAUKA IŠ SENOJO ALBUMO
Padėkite nustatyti šioje nuotraukoje esančio jauno karininko tapatybę ir tolimesnį jo likimą.
DVYLIKTASIS "Nacionalinės paieškų tarnybos" sezonas
VISI NORINTYS SUSIRASTI DRAUGĄ, DRAUGĘ, KO NORS ATSIPRAŠYTI, KAM NORS PADĖKOTI, IEŠKANTYS DARBO AR REIKALINGŲ SPECIALISTŲ, PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDŲ REGISTRUOKITĖS JAU DABAR TEL.: 8686 00099 ar el. paštu npt@npt.lt, paieska.tarnyba@gmail.com
Nuo rugsėjo Nacionalinė paieškų tarnyba dvyliktąjį paieškų sezoną pradeda tiesioginiame eteryje. Atsinaujinusi naujomis rubrikomis, naujais veidais ir neribotai išplėtusi paieškų turinį. Nuo šiol galite ieškoti ne tik dingusių artimųjų. Ieškoti galite teisybės, atsakymo į rūpimą klausimą, gyvenimo draugo, sąžiningų pareigūnų, darbo, trūkstamų specialistų.
Tiesioginis eteris – galingas ginklas, suteikiantis progą kiekvienam norinčiam būti išgirstam ir išklausytam. Nacionalinė paieškų tarnyba – padėjusi tūkstančiams žmonių surasti ir pažinti vienas kitą, nuo šiol tampa visuotine greitąja pagalba visiems ieškantiesiems. Laukiame skambučių visų ieškančiųjų, norinčių ko nors atsiprašyti, kam padėkoti, susirasti draugą, darbą, reikalingų darbuotojų, pagaliau - ieškančiųjų teisybės.
Pasitikėkite mumis, ir mes jums padėsime.
Skambinkite jau dabar ir registruokitės telefonu: 8 686 000 99,
el.paštu: npt@npt.lt arba paieska.tarnyba@gmail.com
Nacionalinė paieškų tarnyba
Ketvirtadienį, 21.20
Gegužės 13 d.
Solventa šiek tiek sutrinka paklausta, kiek jų, brolių ir seserų šeimoje buvo iš viso. Mat visų, pagimdytų jų motinos, vienu metu šeimoje niekada nebuvo. Vienus paimdavo, išveždavo į valdiškus namus, kiti atsirasdavo. Susitikdavo, jei patekdavo į tuos pačius vaikų namus, jei neprasilendavo, keliaudami etapais iš vienos pastogės į kitą. Savo mamą Solventa pirmą kartą pamatė jau būdama paauglė. Pirmas artimas jai žmogus buvo vyriausioji sesuo Ramunė. Beveik dešimtį metų seserys laikėsi kartu. Ramunė kiek pajėgė, kiek sugebėjo rūpinosi mažąja sesute, vienintele, kurią pažinojo. O Solventai, valdiškoje vaikystėje neturėjusiai nieko artimesnio, Ramunė buvo visa jos šeima: mama, sesuo, draugė. Kartą aplankiusi Solventą Ramunė pažadėjo netrukus grįšti ir pasiimti sesutę su savimi. Nesakė kur. Solventai tai ir nerūpėjo. Ji tiesiog laukė. Nuo to laiko praėjo daugiau nei dvidešimt metų. Ramunė Solventos gyvenime daugiau nepasirodė.
O štai Aldona kreipėsi į laidos rengėjus, prašydama padėti surasti jos dukrą. Kūdikystėje paliktą ir vieną dieną dingusią. Daug metų Aldona gyvena kamuojama savigraužos, nevilties ir spėlionių. Kas nutiko jos mažajai dukrytei? Ar ji gyva? Ar buvo įvakinta ir užauginta gerų, ją mylinčių žmonių? Kokia ji šiandien? Metams bėgant visi šie klausimai ėmė taip slėgti, jog nepaisydama galimo artimųjų pasmerkimo Aldona ryžosi viešam žingsniui.
Žiūrėkite gegužės 06 d. iškart po "Panoramos"
Valdo istorija privers suglumti ir ne kartą susimąstyti – ne gi taip iš tiesų būna. Štai tik kelios detalės iš jo biografijos: kūdikystėje vienos moters parduotas už 100 rublių, vėliau kitos pavogtas, keturmečio vaiko dienos davinys – pakelis sausainių ir butelis alaus. Vėliau jam ne kartą teko skaudžiai nusivilti ir išmokti nuoskaudas nuryti.Daugiau nei 40-mt metų Valdas nematė savo motinos, nematė nieko iš savo artimųjų. Nors žinojo, kad kažkas iš jų gyvena tame pačiame mieste.Ne visi pokalbiai su rastaisValdo artimaisiais buvo lengvi. O kai kurie net daug mačiusius laidos rengėjus, tiesiog šokiravo. Nebuvo lengva klausyti devintą dešimtį pradėjusios motinos įtūžio, pykčio ir priekaištų niekada neaugintam ir daugiau nei 40 metų nematytam sūnui: „Jeigu jam manęs nereikėjo, tai ką už kojų reikėjo atsitempt?“ Motinos, kuri it puodus padalino savo vaikus : du man, o du tepasiima, kas nori.
NORS IŠ TOLO PAMATYTI TĄ MOTERĮ...
Labai norėčiau susirasti savo artimuosius, nes esu viena,- pradeda savo laišką Danutė.
Laidos žiūrovės laiškas
PADĖKA JAUNAM LAKŪNUI - GUBERNATORIAUS SŪNUI
" 1943 - ųjų vasaros diena buvo debesuota. Šiaulių rajono apylinkės, Vaišnegalos kaimo ūkininko dobilų lauke nusileido nedidelis lėktuvas, pritrūkęs degalų....
Po to, kai buvo išspaudintas Laimos prašymas:
Viena sena ir labai įdomi istorija. Prieš trisdešimt šešerius metus Kauno klinikose Dina prisistačiusi moteris pagimdė silpną septynių mėnesių mergytę. Po kurio laiko išaiškėjo, kad Dina nėra Dina. Netrukus po to televizijos žinių laidoje buvo pranešta apie sjunginę vienos nusikaltamos grupuotės paiešką. Parodyta ieškomosios nuotrauka. Išaiškėjo, kad Dina nėra Dina, o senokai policijos pareigūnų ieškoma Dalia. Dalios pagimdyta mergaitė per kelis pirmuosius savo gyvenimo mėnesius pakeitė net tris mamas. Galbūt todėl praėjus trylikai metų viena pedagogė ją, guvią ir drąsią, norėdama pažeminti, pavadins nieku. Vien dėl to, kad mylima ir prižiūrima buvo ne tos moters, kuri pagimdė.„Tai buvo pirmas kartas, kai sužinojau, jog esu įvaikinta.“ – pasakojo laidos rengėjams Laima. Šią vasarą Laima nutarė atsekti savo gyvenimo istoriją nuo tos vietos, kur buvo palikta. Prieš porą mėnesių šioje istorijoje dar buvo labai daug galvosūkių ir neatsakytų klausimų. Ir nei laidos rengėai, nei anuomet Kauno klinikose gimusi Laima tada nežinojo, jog netrukus teks susitikti dar kartą. Ketvirtadienį, kovo 18 d.per Lietuvos televiziją
PASKAITYKITE, GAL BŪTENT JŪS GALITE PADĖTI LAIMAI!
Laima rašo: " Žmogus juk ne adata... Turiu vilties, kad su Jūsų pagalba, gal pavyks sužinoti ką daugiau. Suprantu, kad istorija vos ne detektyvinė, bet ir menkiausią informaciją vertinsiu..."
Vasario 18 d. 19.45 val. per Lietuvos televiziją - nepaisanti jokių išankstinių nuostatų istorija:
Mažutė, smulki, iš išorės trapi mergaičiukė, pamišusi dėl žirgų – tokia laidos rengėjams pasirodė 25 metų Andžela, ieškanti savo artimųjų. Pasakodama apie ankstyvuosius vaikystės prisiminimus, Andžela kalbėjo apie skurdą, per kojas lakstančias žiurkes ir siaubą, kildavusį, kai motina dingdavusi savaitei, kelioms, o mažamečiai jos vaikai likdavo vieni...
BEGALINIAI tikiuosi kad 'misija imanoma'
Girdedama, skaitydama tiek daug neitiketinu ir atrodytu, paciu beviltiskiausiu situaciju, kurios galiausiai baigiasi tokiais be galo lauktais susitikimais, nutariau pabandyti [galbut] - priarteti prie tokio stebuklingo susitikimo ir as.
